Laimingas senelių gyvenimas

"Laimingas senelių gyvenimas" - garsios lietuvių lietuvių medikės ir publicistikos knyga apie sveikatą.


"Politikai prieš rinkimus rūpinasi seneliais, o po rinkimų – savimi ir savo vaikais. Bet iš tiesų seneliai sutartinai niekinami, netgi užimantys aukščiausias pareigas to neišvengia. Demokratija draudžia visokią diskriminaciją, negalima niekinti žmonių dėl jų lyties, ligos ar invalidumo. Bet senatvė mūsų šalyje tampa gėda ir pažeminimu. Iš pensininkų netgi teisė į darbą atimta.

Vaikas nepyksta, jeigu pagiriame, kad suaugo. Vyresnis žmogus, išgirdęs, kad paseno, įsižeidžia, nors tai reiškia, kad tapo protingas ir vertas didelės pagarbos, kaip yra Alachą garbinančiuose kraštuose. Glosto savimeilę linkėjimai niekada nepasenti, būti amžinai jaunam ir seksualiam. Dėl to metai slepiami, o seneliai metę šeimas ima bėgioti paskui dvigubai jaunesnes mergeles, norėdami neatsilikti nuo dvidešimtmečių, ir pailsę be laiko palieka šią ašarų pakalnę. Giriami susilaukę vaikų septyniasdešimtmečiai ir vyresni, tačiau vaikų susilaukę vaikai peikiami, nors tai tas pats. Seneliai šeriami „Viagra“, moterims taikoma pakaitinė hormonų terapija, kad laiku nepereitų į natūralų gyvenimo tarpsnį – senatvę.

Senatvėje svarbu gerbti turimas vertybes, nebesidarkyti, kaip darkosi jaunimas, ir saugoti sveikatą. Čia prireikia ne tik geros gydytojų pagalbos, bet ir protingo paaiškinimo, kad ne visos ligos išgydomos, o visi vartojami vaistai turi negerą šalutinį poveikį.

Tokia padėtis paskatino parašyti šią knygą. Fantazijos prireikė nedaug – viską diktavo gyvenimas."

Filomena Taunytė

IŠTRAUKA

Šioje knygoje kalbama apie senatvę, nes apie jaunystę girdime kiekvieną dieną, o seneliai raginami niekada nepasenti. Seneliai gėdijasi amžiaus, jauninasi ir slepia metus, tarsi jie būtų gyvas nusikaltimas.

Europos Sąjungoje, į kurią įstojome, senelių - dvylika procentų, o pas mus - septyniolika, todėl suprantamos valdžios pastangos sumažinti jų skaičių. Sveikatos reforma didina vaistų kainas, neleidžia seneliams dirbti ir gydytis ligoninėse, nebeliko anglies tablečių nuo vidurių pūtimo, validolio - vienintelio įperkamo vaisto nuo širdies negalavimų. Mažos pensijos neleidžia seneliams tinkamai maitintis, ir vis tiek pastangos eina šuniui ant uodegos, nes nepanaudojama Amerikos ir Europos Sąjungos patirtis. Ten senelių gyvenimas trumpinamas didelėmis pensijomis, pramogomis, kaloringu maistu ir nemokamu gydymu, gausiai vartojant vaistų ir papildų. Mes, nesubrendę ekonomiškai ir protiškai, tokiu būdu mažinti senelių skaičiaus nesugebame. Šiek tiek padeda išleisti iš kalėjimų žmogžudžiai, bet jie darbuojasi kaimuose, kur pensijos nedidelės, o seneliai naudingi, nes išlaiko savo vaikus ir teikia pigią produkciją pieno perdirbimo įmonėms. Nesiseka minėtais būdais praretinti senelių dar ir dėl to, kad gamta rūpinasi žmonių skaičiaus pastovumu. Mažėjant gimstamumui, senelių gausėja, jie net ir į valdžią įlenda.

Septyniasdešimtmečiui įkopus į valdžią, Seimo jaunimėlis (kuriam priklauso ir šešiasdešimtmečiai) pradeda rėkti kaltindamas išrinktąjį neprigirdėjimu, neprimatymu, nusišnekėjimu, neseksualumu bei kitomis nuodėmėmis, ir tada šis bematant pasitaiso: pradeda meluoti, paleistuvauti, keisti pačias, grobti turtą ir "atjaunėjęs" krėsti tokias pat eibes kaip jaunimėlis. Išvaryti iš valdžios tokių senelių nebepavyksta.

Senatvės problemų daug. Nagrinėsime pasitelkdami charakteringos lietuviškos šeimos, kitų senelių, jaunimo bei gyvulėlių gyvenimą. Pasitelksime praeitį ir toje srityje nusimanančių žmonių patarimus. Pagrindiniai herojai bus Jono ir Onos Pipynių šeima, perėjusi visus Lietuvos žmonėms būdingus gyvenimo vingius. Ištremti į Sibirą, grįžę gimtinėn, paviešėję Australijoje ir džiaugsmingai sulaukę nepriklausomybės, abu sutuoktiniai senatvėje nebetvirtina, kad melo kojos trumpos, bet nesigaili kovoję už tiesą.

Jonas Pipynė Sibire atsidūrė per pirmąjį pokarinį vežimą. Jo tėvai buožės turėjo keturis sūnus. Vyriausiasis pasitraukė į Vakarus, du broliai dvyniai, pasikeitę pavardes į Pipinevičius, mokėsi akademijoje. Išvežti buvo tik Jonas su gimdytojais. Senieji Pipynės, neišlaikę šalčių ir namų ilgesio, greit pasimirė. Likęs našlaitis Jonas Sibiro kaime garsėjo kaip ypatingų gabumų ir auksinių rankų jaunuolis. Išmokęs iš tėvelio, mūrijo krosnis, meistravo langus ir duris, remontavo namus. Mergaitės, tiek tremtinės, tiek vietinės, nenuleido nuo jo akių, bet Jonas nusižiūrėjo išvežtą kartu su mamyte septyniolikametę Onutę. Jis suremontavo moterų gyvenamą tvartelį, sumūrijo krosnį, įstatė langus ir susituokė su pilnametystės sulaukusia Onute. Uošvė, neatsidžiaugianti darbščiu žentu, padėjo jauniesiems šiek tiek paauginti pamečiui atsiradusius anūkėlius ir dėkodama Viešpačiui, kad jos dukrelės gyvenimas susiklostė, pasiligojusi atgulė amžino poilsio šalton Sibiro žemelėn.

Jonas Pipynė buvo teisingas, doras ir darbštus. Viešpats Dievas niekada nepaleidžia į pasaulį žmogaus nedavęs jam dorybių, bet velnias taip pat nesnaudžia. Nelabasis "apdovanojo" Pipynę per dideliu taupumu. Suvalkiečių ūkininko sūnus pakliuvusius į rankas pinigus gniauždavo pernelyg tvirtai, tačiau Sibire, kur dauguma vyrų gerdavo ir nieko (išskyrus vaikus) nedirbdavo, ši darbštaus vyro yda liko nepastebėta ne tik vietinių, bet ir nuosavos žmonos. Daržas visada sukastas, malkų priskaldyta, krosnis pakūrenta, vaikai pamyluoti ir pasupti, o pinigų pati Onutė, dirbdama valytoja mokykloje ir mokėdama siūti bei megzti, užsidirbdavo. Nepažinusi kito vyro, mylėjo ir didžiavosi savuoju.

Onutė, mažažemio valstiečio dukra, buvo graži, darbšti ir maloni. Be to, tyrinėtoja ir kovotoja už teisybę. Ji nuolat, pradžioje su mamyte, o paskui viena, rašė skundus Stalinui, Paleckiui, Sniečkui, Šepečiui ir kitiems vadovams prašydama, kaip neteisingai ištremtą grąžinti į tėvynę. Turėjo pagrindą. Jos tėvelis per karą slėpė pasiligojusį komunistą partizaną. Karui besibaigiant abu dingo. Našlę su dukra išvežė pagal numatytą tremties planą, apkaltinę, kad Gervėtis (Onutės tėvelis) tapo "lietuvišku banditu". Nepaisydama tokių kaltinimų Onutė, net ištekėjusi už Pipynės ir susilaukusi vaikų, kiekvieną mėnesį atkakliai rašė skundus. Stebuklas įvyko. Atsirado slėptas pogrindininkas (garbė jam) ir patvirtino, kad Gervėtis, palydėjęs jį į tarybinių partizanų būstinę, žuvo nuo atsitiktinės kulkos.

Onai Pipynienei su vyru ir vaikais grįžus į tėvynę, valdžia šeimai skyrė dviejų kambarių butą Vilniuje.

Kai su jais susipažinau, Onutė dirbo valytoja mokslinio ty-rimo institute, o Jonas Pipynė - mėsos kombinate staliumi.