Laimės pažadas: kaip jaustis laimingam globaliame pasaulyje

Žmonijos istorija - tai nuolatinė žmogaus norų raida: mes trokštame vis daugiau - bet kodėl? Mūsų norai auga. Nežinau kodėl, bet man staiga norisi dar ko nors, o paskui dar. Žiūriu į kitus, matau, kad visi ko nors siekia, ir imu iš jų pavyzdį - juk jaučiu pavydą, geismą, turiu ambicijų, trokštu valdyti.

Kas sekundę kyla vis nauji kur nors viliojantys norai. Elgiamės it maži vaikai, godžiai stveriantys viską, ką matome aplink. Iš kurgi atsiranda tie, kas akimirką mumyse besikeičiantys norai?

Mane nuolatos veikia dvi jėgos. Viena jėga stumia iš užnugario ir verčia bėgti neturint pasirinkimo: man reikia dirbti, tvarkytis savo gyvenimą. Joks malonumas nesuteikiamas pats savaime toks, kokio norėčiau. Tad kaipgi man būti laimingam?.. Kaip dovanoti laimę sau, šeimai, draugams, pažįstamiems ir nepažįstamiems, savo miestui, šaliai, visam pasauliui... Į kur atėjome šiandien? Ko pasiekėme? Ką mums davė mūsų raida?

Išėjome į kosmosą, pabuvome Mėnulyje - jau niekas per daug apie tai ir nešneka, tai išsemta ir paviršutiniška. Žemėje pasiekėme neįtikėtinų rezultatų, bet laimės taip ir neradome, taip ir nesužinojome, kaip susitvarkyti savo gyvenimą. Globali krizė aštrėja, griūva šeimos, kenčia vaikai ir tėvai, kenčia visuomenė, klesti narkomanija, griaudžia teroras, depresija tampa pirmąją ligų sąraše... O kur džiaugsmas? Kur gera nuotaika?

Niekas nenusileis iš dangaus, neateis iš nepažintų tolybių, kad įsteigtų vaikų darželį žmonijai ir taptų jos auklėtojais. Pirmąsyk istorijoje pasiekėme tokį raidos etapą, kai žmogus pats save formuoja. Štai kodėl dabartinė krizė nepalieka mums nė menkiausio šanso išsikapstyti, jei neimsime žadinti Žmogaus kiekviename iš mūsų. Kiekvienas (sąmoningai ir apgalvotai) turi pakilti j lygmenį, kur karaliauja atjauta, švelnumas, supratimas, tarpusavio laidavimas, meilė artimui kaip sau.

Tai ne gražūs žodžiai - tai mūsų ateitis. Todėl kiekvienas mūsų neša didžiulę atsakomybę, kiekvienas turi elgtis taip, tarsi nuo jo elgesio priklausytų žmonijos likimas.

Knygos "Laimės pažadas: kaip jaustis laimingam globaliame pasaulyje" paskirtis – išmokyti, kaip gyventi naujos epochos, netikėtai žmonijai atlapojusios savo duris, sąlygomis, kai atsiskleidžia kitoks santykis su gamta, visuomene, šeima ir kiekvieno žmogaus vidiniu pasauliu.

"Vertėtų džiaugtis tuo, kad galiausiai priartėjome prie esminių pokyčių pradžios ir daugiau nebeturime vaikytis įvairiausių laikinų tikslų. Dabar iš tikrųjų stovime priešais įėjimą į amžiną, beribę dimensiją, visai čia pat priartėjusią prie mūsų.
Mūsų sėkmė priklauso tik nuo to, ar būsime susitelkę tarpusavyje, ar į didžiulį kolektyvą subursime visą žmoniją, visas ją sudarančias grupes, ir ar sukūrę gerus, draugiškus tarpusavio santykius, pradėsime judėti pirmyn, atskleisdami tą nuostabų mūsų laukiantį etapą.
Esu tikras, kad diena po dienos vis aiškiau matysime, koks spalvingas mūsų gyvenimas, kokie nepakartojami pokyčiai mūsų laukia. Ir tik nuo mūsų priklauso, kaip sparčiai juos pereisime, kiek lengvi ir malonūs bus šio kelio etapai, kai gimsta naujas pasaulis, papildysiantis tai, ką turime čia ir dabar. Linkiu sėkmės!"
Michaelis Laitmanas

Michaelis Laitmanas – integralaus ugdymo pradininkas, ontologijos ir pažinimo teorijos profesorius, ARI instituto įkūrėjas ir prezidentas, pasaulinio garso mąstytojas, kabalistas, daugiau nei 40 knygų, išverstų į 20 kalbų, autorius.

Daugiau informacijos tinklalapyje www.michaellaitman.com

IŠTRAUKA

Įvadas

Istorijos pabaiga

Šiandien atsidūrėme itin įdomioje, savitoje situacijoje. Žmonija ne kartą klausė: Kur einame? Į kur nukreiptas mūsų vystymasis? Kas mūsų laukia ateityje? Ką galime pakeisti, kad viskas pagerėtų?

Tūkstantmečiais mąstėme apie tai. Mums be paliovos kilo šie klausimai: Kokia kryptimi pasukti? Ko iš žmogaus reikalauja jo prigimtis? Kur link veda?

Per visą istoriją rasdavome skirtingus kelius, nuolatos gaudami postūmius judėti viena ar kita kryptimi. Tačiau šiandien, po tūkstantmečio žmonijos vystymosi, susiklostė neįprasta situacija. Žmogų visada vystė egoistinė jėga - noras geriau

gyventi, patirti malonesnius pojūčius, daugiau žinoti, suprasti, išmanyti, būti turtingam, garsiam, laimingam ir t. t. Tačiau netikėtai ši jėga išsisėmė, pranyko, ir mes pajutome ypatingą, anksčiau nepatirtą nuovargį, visuotinę depresiją, nusivylimą. Siaubiame planetos išteklius, nenorime daugiau tobulėti ir tarsi pasisukome prieš visą istorijos tėkmę. Praradome tikėjimą ateitimi: ji artėja, tačiau mūsų akyse yra nepageidautina. Net ir nežinome, ką su ja daryti.

Šiuo ypatingu metu tirdami gamtą ir visuomenę aptinkame visuotinę krizę, apimančią visas žmogaus veiklos sritis. Tai iš tiesų globali krizė. Ji nesusieta su atskira valstybe, visuomene ar žmogumi. Ji kilo ne dėl to, kad, kaip įprasta, pereiname prie naujos socialinės sanklodos, ir tai ne tik nauja tendencija ar naujas požiūris į kultūrą, švietimą, mokslą, visuomeninę santvarką, šeimą... Ji pasireiškia visur. Žmogus, galų gale realizavęs visas savo jėgas ir galimybes, pradeda kelti amžinus klausimus. Ir ne tik filosofai ir mąstytojai - patys paprasčiausi žmonės klausia savęs: kas gi čia išties vyksta?

Pažanga suteikė mums didžiulę galią. Paspaudę vos vieną mygtuką galime su naikinti visą gyvybę Žemėje. Skrendame į kosmosą, panyrame į jūros gelmes. Ir tuo pat metu gamta, klimatas, supanti aplinka negailestingai valdo mus, o mes, sakytum, paklydome. Nebuvo taip, kad ankstesnis mūsų kursas buvo geras, tačiau jis vedė pirmyn, skatino tobulėti. O dabar - nebe.

Dar daugiau - viskas tuo neapsiriboja. Tarkim, mes sustotume, liktume tokie, kokie esą, tačiau ir to nesugebame. Priešingai, viskas, ką užgyvenome, išsprūsta iš rankų. Per keletą paskutiniųjų dešimtmečių sukurta pramonė staiga lėtėja. Mokslas atsidūrė aklavietėje. Kultūra ir visuomeninis gyvenimas nusirito tiek, kad gėda prisipažinti, kokių „vertybių" siekiame, ko prigrūsta televizija ir internetas, kokio lygmens ir kokio pobūdžio turinys ten, kuo mus kemša. Žiniasklaida savo tinklais apraizgė visa pasaulį, ir techniniu požiūriu esame aukštai, tačiau mūsų gyvenimo turinys smunka vis žemiau, tampa niekšiškas, apgailėtinas. Jis visiškai neatitinka mūsų potencialo naudoti šiuolaikines komunikacijos priemones.

Susidūrėme su didžiule šeimos krize. Viena vertus, žmonės jaučiasi vieniši, kita vertus, jie tarsi akli: gyvena viename bute, bet nebendrauja - slampinėja iš kampo į kampą, negali gražiai ir šiltai susitikti, susipažinti, iš tikrųjų suartėti vieni su kitais. Negalime sukurti šeimos, nenorime gimdyti vaikų, netgi nesame tikri, kad gyvenimas tekės kaip tekėjęs. Juk mūsų prigimtis, mūsų egoizmas, bendras blogis valdo mus ir veda nežinia kur.

Pusė Žemės gyventojų dar gali normaliai gyventi šeimoje, gimdyti naująją kar tą, ją auklėti. Tačiau ir jie tuo nepatenkinti.

Išgyvename stiprėjančią vidinę krizę, nusivylimą. Depresija išsiveržia į pirmąją vietą ligų sąraše ir sukelia kone visas kitas. Mes nuolatos baiminamės dėl to, kas yra, ir dėl to, kas bus. Mus talžo klimato katastrofos ir negandos, kurias sukelia mūsų pačių egoistinė prigimtis, deja, žmogus to visiškai negali valdyti.

Mums visa tai aišku. Tūkstančiai mokslininkų iš viso pasaulio mato šias tendencijas. Atlikta daugybė šios srities tyrimų, su kuriais iš esmės visi sutinka. Mokslininkai, sociologai, politologai, švietimo specialistai gana gerai išanalizavo šią situaciją. Tačiau konstatuodami faktus atskleidžiame savo bejėgiškumą, negebėjimą susidoroti su tuo, kas vyksta. O sprendimo neturime.

Žmonija serga ir apie jos ligą liudija daugybė požymių. Esant bendram organizmo sutrikimui nė vienas testas nerodo teigiamų rezultatų. Pati sistemos struktūra neveikia reikiamu būdu, nepalaiko visų posistemių darnos ir pusiausvyros.

Diagnozę jau galime nustatyti - tai žmogaus egoizmas, žmogaus blogis: mus valdantis pavydas, neapykanta, geismai, garbės troškimas. Tačiau apibrėžę dabartinės situacijos priežastį nieko su tuo negalime padaryti. Žmogus tarsi paklydusi būtybė, jis pasirengęs pražudyti save ir visą savo civilizaciją. Iš anksto žinodamas, kas vyksta, jis neįstengia savęs sustabdyti ir vis tiek eina į pražūtį, artėja prie liūdnos baigties.