Laikrodžio šokis

Anne Tyler romano „Laikrodžio šokis“ herojė Vila Dreik gyveno nuo vienos gyvenimo pokyčius ženklinančios ribos iki kitos. 1967-aisiais ji moksleivė, bandanti susitaikyti su netikėtu mamos dingimu. 1977-aisiais studentei Vilai pasiperšama. 1997-ieji. Jauna našlė bando surinkti į šipulius sudužusį savo gyvenimą. 2017-aisiais ji trokšta tapti močiute, bet nėra įsitikinusi, ar tai pavyks. „Nejaugi tik tiek? Negi tai ir buvo mano gyvenimas?“, klausia savęs Vila. Ji jau susitaikiusi su mintimi, kad svajonės taip ir liks svajonėmis, kai staiga suskamba telefonas ir nepažįstamasis pateikia Vilai netikėtą pasiūlymą. Pati negalėdama paaiškinti savo impulsyvumo, romano „Laikrodžio šokis“ herojė lekia per visą šalį, kad galėtų rūpintis niekada nematyta jauna moterimi, jos mažamete dukra ir jų šunimi. Šis staigus sprendimas atveda Vilą į ekscentriškų žmonių pasaulį, kurie save laiko giminėmis ir būtent ten Vila netikėtai atranda ramybę, pilnatvę ir troškimų išsipildymą.

Anne Tyler romanas „Laikrodžio šokis“ – nepaprastai subtiliai papasakota vieno gyvenimo istorija. Nedrąsaus, paprasto gyvenimo moters, kuri dažniausiai elgėsi taip, kaip iš jos buvo tikimasi ir kaip buvo patogiausia, tačiau galiausiai rado savyje jėgų pasielgti taip, kaip svarbu jai pačiai. Tai istorija apie viltį ir pasikeitimą, apie savęs atradimą ir visada egzistuojantį antrąjį šansą.

Anne Tyler (1941) – viena žymiausių šiuolaikinių JAV rašytojų, apdovanota daugybe literatūros premijų. Ji triskart buvo nominuota Pulitzerio premijai, o 1989 m. tapo jos laureate. Knyga „Mėlynų siūlų ritė” 2015 m. buvo įtraukta į Man Booker premijos trumpąjį sąrašą. „Laikrodžio šokis“ – dvidešimt antrasis autorės romanas, kurio pagrindinė veikėja – moteris, tik į antrą gyvenimo pusę suvokusi, dėl ko iš tiesų verta gyventi.

Rašytoja labai retai duoda interviu žiniasklaidai, todėl romaną „Laikrodžio šokis“ anonsuojantis Anne Tyler pokalbis su „The New York Times“ dienraščiu yra gana svarbus. Rašytoja jame prisipažino, kad vis dar daro šimtus teksto juodraščių, vis dar teberašo ranka, o į kompiuterį suveda tik jai pačiai patinkantį variantą. Ir šio darbo rezultatas yra stilius, kurį Anne Tyler vadina stiliaus nebuvimu, bet supainioti jį su kieno nors kito - neįmanoma.

„Kiekvieną kartą, pradėdama naują knygą, aš galvoju, kad šita tikrai nebus panaši į buvusias, bet kas kartą apsirinku“, - juokaudama prisipažįsta Anne Tyler.

Iš anglų kalbos vertė Rūta Tumėnaitė