Laikraščių berniukas

Laikraščių berniukas – vienuolikmetis, geriausias kamuoliuko metikas visame Memfio mieste, tačiau kalbėti jam yra tikras iššūkis. Jis vargiai pasako vieną kitą žodį nemikčiodamas, net savo vardą. Tad liepą perimdamas draugo darbą nešioti laikraščius jis žino, kad teks susidurti su netikėtais išgyvenimais ir bendrauti su pačiais įvairiausiais žmonėmis – moterimi, kuri per daug geria, buvusiu prekybos laivyno jūreiviu, kuris, atrodo, žino viską pasaulyje, kaimynu valkata, įžūliu tipu ir vagišiumi, dėl kurio kyla pavojus berniuko ir jo atsidavusios auklės gyvybėms.

„Laikraščių berniukas“ – jautri ir autobiografiška amerikiečių rašytojo Vince’o Vawterio knyga. Vienus ji įtrauks iki paskutinio puslapio, o kitiems galbūt padės kitaip pažvelgti į mikčiojimo problemą, su kuria susiduria daugybė žmonių visame pasaulyje.

„Apie tas durtynes peiliu spausdinu dėl visai rimtos priežasties.
Negaliu kalbėti.
Mikčioju.

O dar pažadėjau Tetai niekam neplepėti apie tai kas nutiko mano geltonkriauniui peiliui. Teta ko gero pasakytų kad spausdinimas yra išsisukinėjimas bet man būtinai reikia matyti žodžius ant popieriaus kad būčiau tikras jog viskas buvo tiksliai taip kaip atsimena mano smegeninė. Žodžiais popieriuje aš pasitikiu daug labiau negu žodžiais ore.

Mano keista kalba neturi nieko bendro su paršiukais animaciniuose filmuose – tiesiog man užstringa garsas kai mėginu išspausti žodį. Kartais gerai pastūmus tas garsas išlekia bet būna kad visas išraustu pritrūkstu kvapo ir galvoje ima suktis svaigūs ratilai. O padaryti tokiu atveju nieko gudraus negaliu – telieka arba sugalvoti kitą žodį arba toliau spausti.

Moteris kurią tėvai pasamdė mokyti mane kalbėjimo patarė naudoti triuką kurį ji vadino Dvelksmu. Tai reiškia išpūsti šiek tiek oro prieš užstringant kuriam nors žodžiui. Tai va – kai pajuntu kad bus sunku ištarti žodį mėginu tarsi prisėlinti prie jo leisdamas šnypštimą.

s s s s s

Kai tau vienuolika metų geriau jau būti pravardžiuojamam gyvate negu mikčiumi.“