Laiko įkaitė ir partnerė. Lietuvių literatūros kritika, 1945-2000

Knygoje „Laiko įkaitė ir partnerė. Lietuvių literatūros kritika, 1945-2000“ aptariama lietuvių literatūros kritikos situacija 1945-2000 m. Sovietmečiu literatūros kritika laikyta Komunistų partijos politikos vykdytoja. Literatūros kritika, kaip literatūrinė institucija, pradėjo formuotis Po TSKP XX suvažiavimo (1956). Tolesnė jos raida buvo pažymėta ideologinės diferenciacijos, stiprėjančios priešpriešos socialistinio realizmo dogmatizmui, alternatyvių kritikos metodų paieškų. Prasidėjus atlydžiui 6-ojo dešimtmečio vidury, opozicijon stojusi rašytojų ir kritikų dalis kovojo už (neo)romantinės estetikos nuostatų sugrąžinimą, suprasdami tai kaip paties meno reanimaciją. 7-8-ajame dešimtmetyje, šalia (soc)realistinės, klasikinės neoromantinės, literatūroje išsiskyrė modernistinė kryptis su avangardo polinkiais. Analogiškai kristalizuojasi hermeneutinė tradicija (Kubilius), „skaitytojo prasmę“ pabrėžianti Zalatoriaus, Daujotytės pozicija ir „teksto savaiminę prasmę“ teigianti struktūralistinė Nastopkos kritika. Su nepriklausomybės pradžia juntamas metodologinio literatūros kritikos atsinaujinimo poreikis; randasi didesnis interesas metodologinei savimonei ir savistabai. Šiuos procesus pastūmėja išeivijos mokslininkų (Greimo, Kavolio, Šilbajorio, Kelertienės, Maziliauskienės, Skrupskelytės, Ciplijauskaitės, Nykos-Niliūno) darbai. Pozicijų neužleidžia semiotika ir formaliai tekstinei kritikai skirtina fenomenologinė kritika. Minėtinas ir suaktyvėjęs eseistinės kritikos tipas. Palaikomi įvairėjantys literatūros tyrinėjimo kontekstai: jais tampa Biblija, baltiškasis etnosas; literatūrologų dėmesio sulaukia bendras lietuvių-lenkų kultūrų paveldas.