Laikas ir akmenys

Monografijoje "Laikas ir akmenys" siekiama išsiaiškinti esmines moderniosios Lietuvos kultūros paveldo sampratas ir įvertinti jų funkcionavimą visuomenėje bei tarp specialistų. Galima teigti, kad šis tyrimas mūsų istoriografijoje yra pirmas tokios apimties bei pobūdžio bandymas analizuoti kultūros paveldo sferoje vykusius procesus. Moderniųjų Lietuvos paveldosaugos sampratų genezės ir raidos tendencijų ieškota platesniame istorinės kultūros ir pasaulinių paveldosauginių procesų kontekste, paliečiant ne tik institucinį, administracinį, juridinį, bet ir ypač ideologinį, sociokultūrinį bei istorinės sąmonės lygmenys.

PRATARMĖ

Viename Gilberto Keitho Chestertono detektyviniame apsakyme tėvas Braunas atskleidžia nusikaltimą, kurio netiesioginė kaltininkė yra... architektūra. Mat jo kolega, tik ne katalikų, o anglikonų dvasininkas, iš pradžių nuolankiai meldęsis senoje gotikinėje bažnyčioje, vėliau pamėgo Dievą garbinti iš jos bokštų ar choro. Ir tuomet, iš tų aukštybių žiūrint, apačioje buvę žmonės ėmė jam rodytis menki ir neverti gailesčio, o vien tik teisingumo. Visa tai galiausiai baigėsi vieno didelio nusidėjėlio ir palaidūno, beje, tikro jo brolio, nužudymu.

Ką tai turi bendra su šia knyga? Ogi du dalykus. Visų pirma tai, kad šiame apsakyme ypač gražiai ir kartu šiurpiai atskleistas slėpiningas žmogaus ir jo rankų kūrinių ryšys.

Iš tiesų, kodėl senieji statiniai ir paminklai mums kelia kartais tokias stiprias, dažnai nesąmoningas emocijas? Rinkdama medžiagą šiai knygai, prisipažinsiu, taip ir nepamėgau nacionalinės bibliotekos, nes ten, manding, stalinizmas įsismelkęs ne tik į jos monumentalias sienas, bet ir į aptarnaujančio personalo manieras (žinoma, jokiu būdu ne visų). Ir priešingai, su malonumu leidau laiką Mokslų akademijos bibliotekoje, kur galėdavau pasijusti lyg XIX amžiuje, kilniai ramiame ir niekur strimagalviais neskubančiame.

Daugelis paveldo konfliktų ar disonansų demonstruoja tą keistą ant pasąmonės ribos balansuojančią simpatijų-antipatijų dichotomiją. Galbūt praeities materialiosios liekanos mus taip traukia todėl, kad kaip niekas kitas sugeba sukelti „laiko mašinos" efektą, leidžiantį nors trumpam atsidurti visai kitame laike? Kas, jei ne laiko paženklinti daiktai ar vietos dar tai pajėgtų?

Atlikdama šį tyrimą, kaip tas vargšelis dvasininkas, irgi išlandžiojau daugelį šio paslaptingo statinio užkaborių (jeigu skaitytojas man leis pavartoti tokią pretenzingą metaforą, skirtą paveldosaugai apibūdinti). Bandžiau ne tik apčiupinėti jos pamatus ir išstuksenti atramines sienas tikrindama jų tvirtumą, bet ir užsikarti aukštai į patį jos viršų ar net, pasitelkusi kokią skraidyklę, apžvelgti iš šalies. Ir ne tik šio statinio formas bei apimtis, grožį ar bjaurumą, bet ir žmones, kurie jį pastatė bei tebestato arba griauna kokias jau atgyvenusiomis laikomas dalis.

Man irgi dažnai reikėjo skausmingai ieškoti pusiausvyros tarp pasi-gailėjimo ir teisingumo, tarp nuosavos ar kitų puikybės ir nuolankumo.

Per porą metų, praėjusių nuo to laiko, kai parašiau ir 2003 m. balandį VU apgyniau disertaciją, iki pagaliau pajudėjo pagal ją parengtos monografijos leidybos reikalai, Lietuvos paveldosaugoje nemažai kas pasikeitė. Ir ne tik joje, bet ir mano pačios požiūryje, kurį neišvengiamai koregavo bei keitė ne tik atidesnis gilinimasis į kai kurias temas, perskaityti nauji tekstai ir susitikimai bei diskusijos su šios srities žinovais. Todėl, pertvarkant mašinraštį kartais atrodydavo, kad nepakanka tik ištaisyti pastebėtas klaidas ar patikslinti vieną kitą vertinimą. Neramino mintis, kad reikėtų iš esmės viską perrašyti iš naujo, bet tai, deja, neįmanoma... Todėl pasirinkau kompromisą. Perrašiau tiek, kiek suspėjau neįsiutindama leidėjų ir kiek tuo metu atrodė svarbu pasakyti, puikiai suvokiant, kad jau rytoj į galvą vėl gali šauti kokia mintis, kuri leistų tiksliau, nuosekliau, o galbūt ir visiškai kitaip paaiškinti vieną ar kitą dalyką.

Dabar, kai monografija parašyta, belieka pasakyti tik keletą minčių. Ši knyga įgavo tokį pavidalą bei spalvas ir todėl, kad pokalbiuose su specialistais, mėgėjais ar pašaliečiais išryškėjo vienas keistas dalykas. Paveldosauga - tai sritis, kurioje kiekvienas panorėjęs turi ką pasakyti. Matyt, dėl to, kad neįmanoma likti abejingu. Netgi kai neigi, atmeti...

Galiausiai, ir ne tik dėl akademinės kurtuazijos, turiu padėkoti. Ir tai mane trikdo, nes tų, kurie verti dėkingumo, yra per daug, kad visus galėčiau išvardyti. Net nedraugams, kurie, patys to nenorėdami, padėjo man atskleisti ir giliau suvokti kai kuriuos dalykus.

Visų pirma noriu padėkoti tėvams, kad paveldėjau jų jautrumą, bet ir užsigrūdinau. Ypač žmogui, kuris, subtiliai įveikdamas mano kompleksus bei abejones, atkakliai augino akademinių ambicijų sparnus, a ma grande mere du coeur Jurgitai Smolski, moraliai ir materialiai mane palaikiusiai per abi mano stažuotes Briuselyje. Be pirmosios kelionės vargu ar būčiau pasukusi į mokslininko kelią, be antrosios ši knyga taip ir būtų likusi kur kas menkiau konceptualiai pagrįsta.

Taip pat turiu nuoširdžiai padėkoti savo disertacijos vadovui profesoriui Alfredui Bumblauskui ir doktorantūros komiteto nariams prof. Vygantui B. Pšibilskiui, prof. Zenonui Norkui, prof. Edvardui Gudavičiui, prof. Vaciui Miliui už vertingas pastabas ir nuoširdų rūpestį, taip pat visiems bičiuliams iš Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros. Žinoma, ir šios monografijos recenzentams, profesoriui Jonui Glemžai, habil. dr. Alvydui Nikžentaičiui bei tekstą skaičiusiems prof. Romui Vaštokui, doc. Nastazijai Ker-šytei, negailėjusiems savo brangaus laiko naudingiems patarimams bei paaiškinimams. Taip pat žmonėms, kurie vienu ar kitu būdu, patirtimi, įžvalgomis, pasiūlymais, kelionėmis ar nuotraukomis prisidėjo prie to, kad ši knyga įgautų dabartinį pavidalą, ypač kalbintiems paveldosaugos specialistams, Agnei Vaitkuvienei, Salvijui Kulevičiui, Andriui Zubavičiui, Daliai Blažulionytei, Augustei Jaudegytei, Mildai Samulionytei ir kitiems. Galiausiai - Lietuvos istorijos instituto vadovybei, pagelbėjusiai surasti finansavimą veikalo leidybai. Ši knyga skiriama sūnui. Su viltimi.