Kūrybos visuomenė

Knygos "Kūrybos visuomenė" temos neatsiejamos nuo monografijų "Filosofinė poetika" bei "Tikrovė ir kūryba: kultūros fenomenologijos metmenys". Joje taip pat plėtojama kūrybos tematika, šįsyk socialiniame kontekste. Be to, čia taikoma ir kultūrinės regionalistikos prieiga, plėtota monografijoje Individas istorinėje bendrijoje: kultūrinės regionalistikos apmatai.
Šią knygą nuo ankstesniųjų skiria ne tik tematikos posūkis, ne tik naujos teorinės (sociologijos ir komunikacijos) perspektyvos, bet ir minčių dėstymo būdas: nors kai kurios knygos temos gimė diskutuojant su tam tikrais sociologais (R. Florida), filosofais (M. Horkheimeriu ir T. W. Adorno), medijų (M. McLuhanu) ir komunikacijos tyrinėtojais (J. D. Petersu), knyga nėra skirta vien aptarti šių ar kitų teoretikų pažiūras, su lupa žvalgantis po jų tekstus. Knygoje atsiribojama nuo šios „scholastikos“ (anot A. Šliogerio): siekiama ne slėptis už autoritetų nugarų, bet prisiimti atsakomybę už išsakytas mintis. Nepaisant to, šie ir kiti autoritetai atlieka labai svarbų vaidmenį, plėtojant kritinį kūrybos visuomenės diskursą.

Knyga "Kūrybos visuomenė" – veikiau tam tikro mąstymo išsklaida nei vieno ar kito autoriaus minčių interpretacija. Kūrybos visuomenės tema įpareigoja mintį plėtoti kūrybingai, neprisirišant nė prie vieno autoriaus. Dažniausiai minimi autoriai (kaip antai R. Florida) čia labiausiai ir kritikuojami. Vis dėlto tai – ne tiek kritika, kiek kūrybos visuomenės diskurso, kuriam būdingi tam tikri prieštaravimai ir ironijos, plėtotė.

Knyga "Kūrybos visuomenė" – gana trumpo, bet labai įtempto darbo rezultatas, tiek spaudžiant „publikai“ (bakalauro ir magistro programų studentams ir kūrybinių industrijų tyrinėtojams Lietuvoje), tiek susidarius asmeniniam kūrybos vakuumui po trejus metus trukusio M. Heideggerio Būties ir laiko vertimo. Tiesą sakant, M. Heideggeris, lydėjęs mane nuo akademinės veiklos pradžios, ir čia išlieka neakivaizdžiu mokytoju bei sektinu pavyzdžiu: turiu omeny tiek jo kūrybingumą bei darbštumą, tiek tarpdalykiškumą. Pastarąjį iliustruoja ne tik sociologinis kontekstas, kuriame nagrinėjami ontologijos klausimai, bet ir kasdienybės svarus fenomenų vaidmuo tiek egzistencinėje kūryboje, tiek egzistencialiuose tyrimuose.