Kurortinis romanas, arba Abejotinos laimės žvaigždė (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

Ak, ne veltui sakoma: "Atsargiai, svajonės išsipildo!". Kas galėjo pagalvoti, kad nekaltas moters noras pailsėti prie jūros ir užmegzti kurortinį romaną, jos vos nepražudys. Šito nežinojo ir Natalija, su savo dukra išvykusi į Jaltą pas seną draugę, kad įspūdingai praleistų atostogas, paskęstų prisiminimuose ir apsuktų galvą kokiam nors klestinčiam, gražiam ir būtinai vienišam vyrui.

Kurortinis romanas virto kriminaline drama: pagrobta duktė, žuvo mylimasis... Kas už viso to slypi? Negi gyvenimas ir vėl privers rinktis draugystę ar meilę?! Svarbiausia- nesuklysti!..

"Likimas man niekada nebuvo palankus. Per daug praradau. Praradau savo ankstesnį gyvenimą, kuriame buvo nuosavas verslas, vyras, draugai ir gerovė. Viskas, ką tame gyvenime išbandžiau, dabar yra mano knygose. Tačiau už kančias visada anksčiau ar vėliau sulaukiame laimės... Šiandien esu visiškai laiminga, nes rašau jums, ir tai yra mano gyvenimo prasmė. Patikėkite, kad laimė pasirenka tik tuos, kuriems sekasi! Laimė visada bus su mumis, jei pajėgsime mylėti ir mylimų žmonių gyvenimą padarysime nors truputį gražesnį!"
Julija Šilova

Iš rusų kalbos vertė Janina Šidlauskienė

IŠTRAUKA

Prieš kelerius metus išsiskyriau su vyru, ir dabar gyvenu su trimete dukra. Viskas, ką suteikė man ši beprasmiška santuoka, - tai beprotiškas nuovargis ir ilgai laukto išsilaisvinimo pojūtis. Tikriausiai pavargau gyventi su nemylimu žmogumi. Kelerius metus stengiausi prie jo priprasti, bet galiausiai supratau, kad apgauti gali ką nori, tik ne save. Sakoma, kad vienatvė yra baisi, nors aš to nepajutau. Dabar tiesiog mėgaujuosi vienatve. Pavargau gyvendama šeimoje ir seniai supratau, kad santuoka slopina žmogaus individualumą ir verčia gyventi pagal svetimas taisykles. Blogiausia yra tai, kad gana dažnai šios taisyklės kuriamos negarbingai. Šeimos rūpesčiais apkrauta moteris nebegali objektyviai vertinti realybės ir yra visiškai priklausoma nuo šalia esančio žmogaus. Man visuomet atrodė, kad santuoka nėra būtina. Tikriausiai esu paprasčiausiai kitokia, nepanaši į kitas moteris, skiriasi mano gyvenimo požiūris. Nemėgstu savo nepakantumo ir stengiuosi būti tolerantiška, tačiau niekaip nepavyksta. Stengiuosi į man patikusį vyrą žiūrėti kaip į artimos sielos žmogų, o tik po to jau kaip į galimą seksualinį partnerį. Gaila, jog man nutinka atvirkščiai - mano simpatijas lemia fiziologija.

- Nataša, apie ką mąstai? - nutraukė mintis Dimka.

- Šiaip, apie savus moteriškus dalykus.

- Ar jau turi paslapčių?

- Juk žinai, kad niekada jų neturėjau. Bent jau nuo tavęs. Rytoj sėsiu į lėktuvą ir skrisiu į Simferopolį. Man tiesiog būtina prasiblaškyti.

- O gal vis dėlto skriskime kartu? - Dimka pažvelgė tokiomis liūdnomis akimis, kad man ėmė mausti širdį, bet žinojau - pasiduoti negaliu.

- Ne. Juk žinai, kad į Tulą niekas su savuoju virduliu nevažiuoja.

- Vadinasi, aš - virdulys? - įsižeidęs paklausė Dimka. -Taip. Pats pamąstyk, ko su tavim važiuoti į Krymą, jei Maskvoje tave matau beveik kiekvieną savaitę ir kasdien po kelias valandas kalbamės telefonu?

Dimka nuleido galvą ir ėmė lėtai šakute knebinėti salotas. Pasislinkau kėdę arčiau ir švelniai jį apkabinau.

- Na, nepyk. Juk žinai, kad ant manęs pykti negalima. Paskambinsiu tau. Vos tik nuvyksiu, prisiekiu. Jeigu vyksime drauge, būsi man lyg stabdys.

- Koks dar stabdys?

- Varžysi mano judesius ir neleisi pasireikšti taip, kaip pati to norėčiau.

- Ir kaip ruošiesi reikštis?

- Noriu susirasti JĮ ir užmegzti kurortinį romaną.

- Kokį JĮ?