Kunigo egzorcisto tarnystė

Knygos apie egzorcistus ir egzorcizmus dažnai tebūna „įdomių” istorijų rinkiniai. Tačiau skaitytojas taip ir lieka be atsakymo į sunkius klausimus – kas iš tikro yra piktojo veikimas, kokia jo vieta išganymo istorijoje, kokios atramos žmogus turi ieškoti kovoje su demonu.

Knyga "Kunigo egzorcisto tarnystė" atvira tokiems klausimams, joje ieškoma svarių teologinių atsakymų ir nebijoma pripažinti, kad ne visi dar rasti...

Bogdanas Kocańda (g. 1968) – pranciškonas, teologas, egzorcistas, užsiimantis švietėjiška veikla: seminarais, rekolekcijomis; yra knygų ir daugelio straipsnių dvasinėmis temomis autorius, radijo ir televizijos laidų dalyvis, universiteto dėstytojas.

Iš lenkų kalbos vertė Kristina Mačiulytė

PRATARMĖ

Stebint tai, kas įvyko vos per keletą trečiojo tūkstantmečio metų, sunku nesutikti su dabartinio pasaulio diagnoze, kurią skelbia Jonas Paulius II apaštališkajame paraginime Ecclesia in Europa. Apie dabartinę Europos visuomenę Šventasis Tėvas rašo, kad ji yra kamuojama horizontalinės žiūros (EE 34), kuri atsirado nusilpus antgamtės pojūčiui ir pernelyg susitelkus į tai, kas laikina ir žemiška. Šis dvasinio gyvenimo požiūriu pavojingas reiškinys pasireiškia įvairiais būdais, ypač vilties praradimu. Jis lydimas "praktinio agnosticizmo ir religinio abejingumo" (EE 7), taip pat - egzistencijos fragmentacijos, o to rezultatas yra žmogaus vienišumas, susiskaldymai ir kontrastai, šeimos krizė, etniniai konfliktai, rasistinių nuostatų atgimimas, įtampa tarp religijų, egocentriškumas ir visuotinis etinis abejingumas, karštligiškas rūpinimasis savo paties interesais bei privilegijomis (plg. EE 8).

Teologinė vilties dorybė neatsiejama nuo suvokimo, kad egzistuoja absoliutus Gėris, kurio žmogus iš prigimties siekia, nepaisant to, kad jis yra nutolęs, kartais sunkiai pasiekiamas, ir žmogus ne visada tai aiškiai suvokia. Tačiau blogio patirtis, tiek individuali, tiek globali, ypač atkakliai brukama, kartu - demonstratyvi, kaip antai teroristiniai užmojai 2001 m. rugsėjo 11 d., eksterminacija Jėzaus tėvynėje, karas Afganistane, vakarų Sudane ar Irake, tą viltį pakerta, gimdydama abejonę, netgi neviltį, kuri yra apėmusi plačius Europos visuomenės sluoksnius.

Šiame kontekste, pabrėžia Popiežius, tiek kunigai, tiek vyskupai turi būti skelbėjai ir tarnai "vilties Evangelijos" (plg. EE 34; PG 3-4), kuri, keičiantis laikams ir gyvenimo sąlygoms, nenustoja buvusi Gerąja Naujiena apie Jėzų Kristų, žmogaus Atpirkėją (plg. RH 1). Jis "dėl mūsų žmonių, dėl mūsų išganymo" tapdamas Žmogumi (Credo), mokydamas Šventosios Dvasios galia apie Dievo karalystę (plg. Mt 12, 28; Lk 4, 14, 11, 20), kentėdamas skausmingą kančią ant kryžiaus iki pat mirties ir prisikeldamas iš numirusių, pasiekė galutinę pergalę prieš mirtį, pragarą ir šėtoną. Taip sugrąžino amžinojo gyvenimo viltį ir pasiekė žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą, galutinį išsipildymą (plg. Pr 1, 26; Gal 3, 27; Ef3, 6).

Būti "vilties Evangelijos" skelbėju ir tarnu iš esmės reiškia, pirma, liudyti Dievą, kuris Jėzuje Kristuje apsireiškia kaip žmogiškos egzistencijos Aukščiausiasis Gėris, Tikslas ir Prasmė (plg. Kol 1, 15; Apd 17, 28), antra - atvirą dvasinę kovą su "tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose" (Ef 6, 12). Taigi kunigas atsistoja pirmoje fronto linijoje kovos, kuri vyksta nuo amžių dėl žmonių sielų su tuo, kuris "nuo pat pradžios buvo galvažudys [...], melagis ir melo tėvas" (Jn 8, 44), - su šėtonu.

Reikia pripažinti, kad šis, toks svarbus kunigo tarnystės aspektas, tiek teologinėje dvasinėje literatūroje, tiek Bažnyčios sielovados praktikoje paskutiniais dešimtmečiais buvo šiek tiek apleistas. Iš tiesų daug rašoma ir kalbama apie šėtoną arba satanizmą, o šiame kontekste - ir apie egzorcizmus, bet nepakankamai akcentuojama, kad tokio pobūdžio dvasinė kova iš esmės yra kunigo dvasingumo ir tarnystės dalis.

Su tuo didesniu džiaugsmu ir pripažinimu reikia priimti šią t. dr. Bogdano Kocaridos OFMConv studiją, kur ne tik atsižvelgiama į minėtus teologijos ir sielovados trūkumus, bet ir parodomas gyvas sielovadininkų susidomėjimas tokio pobūdžio tarnyste, apie kurią mums vis dažniau primena tikintieji, patiriantys įvairias velniško pavergimo arba varginimo formas. Ši studija yra kruopščiai ir išsamiai atliktas tyrimas, tai parodo, be kita ko, gausiai cituojama literatūra lenkų ir užsienio kalbomis. Nors tai yra akademinio pobūdžio darbas, jis reikšmingas ir praktiniu požiūriu. Autorius, nepasidavęs knygų rinkoje visuotinai įsitvirtinusiam satanizmo mitologizavi-muį ir jo kaip sensacijos pristatymui, dalijasi savo asmenine patirtimi šioje srityje, kartu pateikdamas apgalvotas, biblinių ir dogminiu požiūriu pagrįstas tezes. Viena jų, ko gero, svarbiausia, yra ta, kad kiekvienas kunigas (presbiteris arba vyskupas) dėl priimto Šventimų sakramento įgalinamas atlikti egzorcisto tarnystę, jeigu pagal savo pašaukimo dvasią gyvena gilų dvasinį gyvenimą, kas buvo pabrėžta Dvasininkijos kongregacijos Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadove (1994 I 31, [ Nr. 37-39). Kitaip sakant, nėra atskiro, ypatingo kunigo egzorcisto dvasingumo. Tai reiškia, kad kiekvieno kunigo, ypač sielovadininko, pareiga būti ypač jautriam būtinybei nuolat f stoti į dvasinę kovą su asmenišku blogiu, kurio veikimo įvairialypės apraiškos atima iš dabartiniame pasaulyje gyvenančio žmogaus viltį.

Taigi atėjo laikas atliekant įprastą sielovadą, taip pat parapijose, atvirai kalbėti apie šėtoną ir kovą su juo, be kita ko, atliekant egzorcizmus. Dėl to reikia ruošti jai seminaristus ir kunigus, kad ir šiuo požiūriu vis labiau taptų "vilties Evangelijos skelbėjais ir tarnais trečiajame tūkstantmetyje. Vertinga pagalba šiame darbe, be abejo, yra čia pristatyta studija.

Liublinas, Kristaus Atsimainymas 2004
Kun. habil. dr. Marek Chmieleivski, Liublino katalikiškojo universiteto profesorius, Liublino katalikiškojo universiteto Dvasinės teologijos instituto direktorius