Kunigaikščiai Radvilos

Gausiai iliustruotame istoriniame albume "Kunigaikščiai Radvilos" pristatoma viena garsiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių. Radvilos – lietuvių kilmės didikų giminė, iškilusi XVI a. pradžioje ir vyravusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politiniame ir kultūriniame gyvenime iki XVII amžiaus antrosios pusės, nepraradusi savo vaidmens ir XVIII amžiuje. Nė viena didikų giminė nei Lietuvoje, nei Lenkijoje nėra davusi valstybei tiek žymių ir garsių valstybininkų – ministrų, senatorių, karvedžių ir kitų aukštų valstybės pareigūnų. Radvilos turėjo išskirtinę privilegiją saugoti Lietuvos valstybės archyvą. Kunigaikščiai Radvilos pasižymėjo kaip aktyvūs kultūros ir meno rėmėjai, mokslo mecenatai, bažnyčių ir vienuolynų fundatoriai, inicijavo Biblijos vertimą ir paskelbė lenkų kalba, prisidėjo prie seniausio Lietuvos žemėlapio parengimo, jėzuitų kolegijos pavertimo Vilniaus universitetu, diecezinės kunigų seminarijos ir Popiežiškosios seminarijos Vilniuje steigimo, visos švietimo sistemos formavimo.

Radvilų giminė garsi karaliene Barbora, kardinolu Jurgiu, pasižymėjusiais karvedžiais, politikais, diplomatais, ministrais. Radvilos vieninteliai titulavosi Šventosios Romos imperijos kunigaikščiais, o kai kurie pasirašydavo: kunigaikščiai iš Dievo malonės (Dei Grate). Radvilos buvo turtingiausia ano meto didikų giminė, dvarus skaičiavusi tūkstančiais, išlaikiusi atskirą kariuomenę, pajėgesnę kartais už viso krašto.

Giminės pradžia siejama su legenda: Krivis Lizdeika radęs vilko guolyje vaiką, kurį užauginęs Radvilo („rado vilko“) vardu. Radvilų giminė kilusi iš bajorų Astikų, kurių tėvonija buvo netoli Kernavės. Vytauto Didžiojo bendražygis Kristinas Astikas turėjo sūnų Radvilą Astikaitį, kuris ir laikomas giminės pradininku, nes jo vardas virto giminės pavarde. Pirmasis ja rašėsi Lietuvos kancleris Mikalojus Radvila, pramintas Senuoju. Mikalojaus Senojo sūnūs tapo trijų Radvilų giminės šakų pradininkais: Biržų–Dubingių (protestantiškosios), Nesvyžiaus–Olykos (katalikiškosios) ir greit nutrūkusios Goniondzo–Raigardo. Radvilų genealoginis medis labai išsišakojęs. Iki mūsų dienų išliko nesvyžiškės šakos Klecko atšakos palikuonys. Neretai jos atstovai įvardijami kaip nekarūnuoti Lietuvos karaliai. Tai Lietuvos nepriklausomybės puoselėtojai, ekonominės galybės kūrėjai. Radvilų pilys, dvarai suvaidino didelį vaidmenį Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje puoselėjant kultūrą, krikščioniškąsias tradicijas. Apie jų galybę ir didingumą liudija ir vietovės, kuriose jie kadaise gyveno.

Didikų Radvilų vardą mini ne tik lietuviai. Neužmiršta jo ir mūsų kaimynai baltarusiai bei ukrainiečiai. Baltarusijoje stūkso LDK laikus menančios Radvilų pilys, kitų didikų dvarai. Ypač garsus šiuo požiūriu senovinis Nesvyžius. Miestas klestėjo savo valdovų dėka, ypač – Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio. Tai šis didikas pasirūpino, kad Nesvyžius gautų Magdeburgo teises ir taptų klestinčiu europinio lygio miestu, kad jame klestėtų amatai ir virtų įdomus kultūrinis gyvenimas. Savo valdomas teritorijas Radvila Našlaitėlis modernizavo, remdamasis idėjomis ir žiniomis, parsivežtomis iš savo klajonių po Viduržemio jūros salas, Italiją, Egiptą, Palestiną, Siriją.

Istoriniame albume pateikiami Vilnius, Lietuvos Brasta, Nesvyžius (Radvilų architektūrinis kompleksas Nesvyžiuje – UNESCO pasaulio paveldo objektas) ir Olyka – ryškūs kultūros židiniai, įžiebti Radvilų giminės, taip pat daugybė kitų miestų, kurie iki šiol mena Radvilų vardą. Tai Biržai, Dubingiai ir Kėdainiai Lietuvoje, Myras, Liubčia ir Sluckas Baltarusijoje, Bilij Kaminis, Lvovas (Lvovo istorinio centro ansamblis – UNESCO pasaulio paveldo objektas) ir Žovkva Ukrainoje. Jie šiandien kalba apie kultūrinę bendrystę, siejančią didžiulį Rytų Europos regioną: Lietuvą, Baltarusiją ir Ukrainą.