Kūnas. Lietuvių grafika 1980–2013

Žmogiškojo kūniškumo įvairios variacijos atsispindi ekspozicijose, suskirstytose pagal temas, įvardytas žmogaus kūno dalių ir veiksmų, procesų ir būsenų pavadinimais. Jie simboliškai apibūdina kūno vaizdavimo stilistines, žanrines, plastinės raiškos ir siužetines tendencijas, būdingas tam tikroms autorių grupėms. Išvengta dailininkų grupavimo pagal kartas. Sudarant dešimt skirtingų kolekcijų, atsižvelgta į dėsningai pasikartojančius formos ir turinio bruožus, siejančius įvairių autorių estampus, sukurtus skirtingais laikotarpiais – nuo 1980 iki 2013 m. Rinkinį reprezentuoja keturiasdešimt devynių autorių kūriniai. Parodų cikle pristatomi dailininkai, kurių kūryba savitai ir išraiškingai byloja apie žmogaus kūną, kaip vieną iš pagrindinių meninio vaizdavimo objektų.

Trisdešimt trejų metų laikotarpis aprėpia tris grafikų kartas. 9-uoju dešimtmečiu lietuvių lakštinėje grafikoje įsivyravusios modernistinės tendencijos lėmė, kad ankstesnis rupus liaudiškas estampas pasuko filosofiniu, simboliniu ir poetiniu keliu. 1980-ieji yra simbolinė šių tendencijų įsivyravimo data. 10-ojo dešimtmečio pabaigoje nauja dailininkų karta suteikė grafikai postmodernistinių bruožų. Tiesa, lietuvių estampas niekada neprarado ryšio su gaja liaudiškąja tradicija, kurios atgarsiai gana stiprūs ir vėlesnių kartų kūryboje. Nuo 1980-ųjų iki šiandienos grafika atskleidė gana įvairias savo puses: galima gilintis į jos prasmių sluoksnius, interpretuoti, suteikiant asociatyvias reikšmes, mėgautis turtingais paviršiais – nuo subtilių giliaspaudės pustonių iki įtaigios autorinės technikos. Dešimt ekspozicijų aprėpia plačią stilių ir raiškos panoramą: nuo dekoratyvių iki ekspresyvių, apibendrintų formų, nuo archajiškos iškiliosios spaudos iki įvairiausių giliaspaudės, plokščiaspaudės, trafaretinės spaudos variacijų. Keičiantis technologiniam ir istoriniam kontekstui, keitėsi ir žmogaus – vieno svarbiausių meninės raiškos objektų – įvaizdis, dažniausiai traktuojamas metaforiškai, atveriantis socialinius, kultūrinius, istorinius, egzistencinius ir filosofinius prasmių klodus.

Greta naujausių estampų pristatoma ir nemažai kūrinių iš lietuvių grafikos aukso fondo – kiek primiršti ar pirmąkart rodomi lakštai šiandienos kontekste suskamba naujai. Išskyrus keletą išimčių, kolekcija sudaryta remiantis griežtu lakštinės grafikos, t. y. atspaudo ant popieriaus, principu. Sąmoningai vengiama besąlygiško naujumo kompleksų, kurie kamuoja šiandieninį meno lauką. Tai žvilgsnis į lietuvių grafikos visumą, atskleidžiant daugialypį žmogaus kūno vaizdavimą keleto kartų kūryboje.