Knygos ištrauka
Niekas nepratarė nė žodžio. Luktelėjome, kol saulė nusileis, ir tik
tada išsidėstėme pasalai. Tamsūs, grėsmingi kalnai, dengiami vešlios
džiunglių lapijos, pakankamai tankios, kad paslėptų ištisą Šiaurės
Vietnamo armiją, stebėjo kiekvieną mūsų judesį. Šauliai sugulė už medžių
gretos už dviejų šimtų metrų nuo kalnų papėdės sandūros su lygiais
ryžių laukais. Kulkosvaidį pastatėme už šimto penkiasdešimties metrų nuo
kalnų ir kairėje nuo šaulių.
Tai turėjo būti vadovėlinė L pavidalo pasala, kurios mokėmės Šiaurės
Karolinoje. Ant popieriaus atrodė puikiai. Tik viena problemėlė: jei
gukai pasirodys iš kitos pusės, virsime trąšomis. Pradėjau melstis.
Vaizdingai ir karčiai aiškinau Dievui, kokias įstabiais darbais galėčiau
prisidėti prie visuomenės gerovės, jei nevirsčiau trąša. Mano malda
buvo kupina ir vaizduotės, ir kartėlio. Nemanau, jog ji Dievui padarė
įspūdį. Iš kažkur išniręs Greitasis Erelis maldą nutraukė.
– Merfas (Murph) ir Mak Kvinas (McQeen) įsitaisys kairėje, kad
pridengtų ugnimi. Nepradėk šaudyti, kol jie nepasieks ryžių lauko
vidurio.
Vadas nusisuko ir pranyko tamsoje lygiai taip tyliai, kaip ir
pasirodė. Merfas ir Mak Kvinas nervinosi. Būti paskirtam netoli
kulkosvaidžio laikyta „sumauta užduotimi“. Jie pasislinko kelis metrus į
šalį ir, neištarę nė žodžio, įsikūrė. Po kelių minučių pasislinko dar
toliau nuo mūsų. Neužsigavome. Visi žinojo: į kulkosvaidį priešas
taikysis pirmiausia, nes jo traseriai padarys jį vieninteliu matomu
taikiniu.
– Čanai, – sušnibždėjau, – nekenčiu tų traserių!
Jis pažvelgė į mane ir palenkė galvą.
– Bet kodėl, Džonai?
Ir toliau komiškai tęsė, tarsi cituodamas iš Jūrų pėstininkų korpuso vadovėlio:
– Trasuojančios kulkos yra neišvengiamas blogis. Jos parodo priešo
taikinius šauliams ir priešo pozicijas naikintuvų pilotams arba
sraigtasparniams, stebintiems mūšį iš viršaus.
– O, dabar jaučiuosi kur kas geriau. Bet būtų dar smagiau, jei tie
traseriai nevirstų skaisčia auksine strėle, rodančia tiesiai į mano
mylimą „aš“.
Visiškai sutemo. Negalėjau įžiūrėti net savo ištiestos rankos. Oras
atrodė tirštas. Man nepatiko, kad negaliu matyti. Į mano prakaituotą
veidą dvelktelėjo retas, malonus vėjelis. Staiga iš už debesies išlindo
ir kraštovaizdį apšvietė mėnulis. Dabar mačiau visą taką iki kalnų. „Aš
pasiruošęs“, – pagalvojau.
Čanas sujunginėjo šovinių juostas ir, saugodamas nuo purvo, krovė ant
mano kuprinės. Dar kartą greitai apžiūrėjo savo M16, susidėjo po ranka
dėtuves ir ėmė atlenkinėti granatų žiedų kaiščius. Tai man priminė, jog
turiu padaryti tą patį.
Pirmosios dvi gražios mėnesėtos nakties valandos praslinko, kaip
visada, monotoniškai. Skruzdėlėms ir moskitams tapau vidurnakčio
užkandžiu. Priešpilnis mėnulis sklendė per nedidelius perregimus
debesis, nutvieksdamas platų, lygų ryžių lauką. Kalnų viršūnės tamsiai
melsvo dangaus fone atrodė juodos, bloga lemiančios. Čanas pasislinko
prie manęs ir ištiesė savo gertuvę.
– Ar dar turi to Halazone Kool-Aid gėrimo? – sušnibždėjo jis.
Man nespėjus atsakyti, Čanas sustingo kaip kąsti pasirengęs šuo. Akys
plačiai išsprogo. Nuobodulį, lyg tylus pavojaus signalas, perskrodė
įtampa. Nugaros skausmai, kuriais ketinau pasiskųsti, išnyko. Mano
kraują siurbę moskitai dingo. Kūnas įsitempė.
Iš visų jėgų stengiausi įžiūrėti, į ką kalnų kryptimi taikėsi Čanas.
Vos įžvelgiamas tamsus pavidalas pradėjo judėti. Iš medžių už pirmojo
išlindo dar vienas. Jie, regis, slinko už šimto dvidešimt metrų į kairę
nuo mūsų ir už dvidešimties priešais mus. Išniro trečia tamsi figūra.
Paskui ketvirta. Vidurius susuko. Užpakalio raumenis sutraukė mėšlungis.
Pasiverčiau, kad ištiesinčiau koją.
– Čanai, patikrink amuniciją, greitai.
Jis nuleido savo šautuvą ir apžiūrėjo, ar šovinių juostos kur nors
nepersisukusios. Prakaito lašai nuo kaktos ant smakro lašėjo greičiau,
negu spėjau valytis. Čano veidas mėnulio šviesoje blizgėjo nedideliais
prakaito rutuliukais. Prieš save jis ėmė krauti granatas. Paskui
prisidengė burną ir sušnibždėjo:
– Ar dar matai juos?
– Taip. Tikiuosi, tie pašlemėkai šalia mūsų irgi juos mato.
Pasilenkiau į kairę šaulių pusėn ir delnu prisidengęs burną kuo tyliau pašaukiau:
– Psst, ar matote juos?
Praslinko kelios sekundės. Jokio atsako.
– Čanai, tie puspročiai miega!
Prabėgo dar kelios sekundės. Tyla. Nesigirdi net knarkimo.
– Taip, dabar juos matome!
Man palengvėjo. Čanas pažvelgė į mane, pavartė akimis ir sunkiai atsiduso.
– Nepridėk į kelnes!
Mano delnai suprakaitavo. Pamėginau atsisegti .45 pistoleto dėklą.
Rankos kone mėšlungiškai virpėjo. Čanas kumštelėjo man šnairuodamas.
– Tikiuosi, nemanai, kad jie taip priartės?
– Labai viliuosi, kad ne. Nemanau, jog tas kalės vaikas veikia.
Neramiai vienas į kitą dėbtelėjome, suvokę ką tik pasakytus žodžius.
Akylai stebėdamas skubiai sukalbėjau maldą. Keturiasdešimt metrų iki
mūsų šešėliai virto keturiais artėjančiais vyrais. Kulkosvaidžio
taikikliu lydėjau pirmąjį, pirštą nuėmęs nuo nuleistuko. Per ankstyvas
spūstelėjimas galėjo lemti mūsų visų žūtį. Akies krašteliu pastebėjau
didesnį judėjimą, daugiau šešėlių. Sūrus perštintis prakaitas skverbėsi į
akis. Šešėlių linija vis ilgėjo. Pūslė, rodėsi, tuojau sprogs. Šešėlių
kolona vis tįso ir artėjo. „Nieko nebus, prišlapinsiu kelnes“, –
pagalvojau.
Už dvidešimties metrų priešais mus, pasilenkę ir dairydamiesi į visas
puses, tartum per kiaušinius slinko keturi gukai, sudarantys kolonos
smaigalį. Mėnulis išryškino jų kamštinius šalmus. Reguliariosios Šiaurės
Vietnamo armijos kareiviai. Jiems slenkant pro mus, negalėjau
prakvėpuoti. Pradėjau gaudyti orą. Užsidengiau veidą ranka, kad
neišleisčiau garso. Kaip koks kvailys, buvau sulaikęs kvėpavimą. Čanas
man niukstelėjo netardamas nė žodžio. Pakeltu nykščiu parodžiau, kad
viskas gerai, bet norėjau pripažinti, jog elgiausi kvailai.
Dar daugiau šešėlių. Mėnulis maudė kraštovaizdį nejaukia melsva
šviesa. Man vienu metu buvo ir karšta, ir šalta, pylė prakaitas. Čanas
pirmą pusmetrį šovinių juostos prilaikė kaire ranka, į dešinį petį
įsirėmęs M16. Jo dilbis ėmė trūkčioti, tarsi raumenis būtų sutraukęs
mėšlungis. Man tai nepatiko. Per ankstyvas šūvis galėjo reikšti mūsų
žūtį.
Keturis smaigalyje einančius šiaurės vietnamiečius dabar nuo šaulių
linijos skyrė dvidešimt metrų, o kolona vis dar niro iš krūmų kalno
papėdėje. Įprastinis džiunglių vabzdžių čirškesys liovėsi. Girdėjau,
kaip mano širdis tvinksi ausyse.
Čanas paleido šautuvą, įkišo ranką į vieną iš kelnių didelių kišenių
ir ištraukė nedidelę alyvos skardinę. Pradėjo spausti ją ant M60
vamzdžio, pašnibždėdamas man taip tyliai, kad nugirdau tik du žodžius:
„… ištisa kuopa“.
Bijojau atsakyti, bijojau, kad galiu ne tik sušnabždėti, bet ir
kostelėti ar nusičiaudėti, o tada mums galas. Galvoje šmėstelėjo
prisiminimai, kokių sankcijų susilaukėme pliaukštelėję smėlio blusą
naujokų stovykloje. Instruktorius tada pasakė, kad dėl to triukšmo žuvo
visas būrys. Dieve, net apmokymai Peris Ailende ėmė atrodyti prasmingi.
Supratau, jog esu kaip reikiant įklimpęs.
Šešėlių iš kalno papėdės vis daugėjo. Kas antras vyras kolonoje ėjo
pusiau pasilenkęs, slegiamas didžiulių kuprinių svorio. Vyrai tarp
nešikų žingsniavo tiesesni, nešdamiesi mažesnes kuprines ir šautuvus.
Prieš mano akis slinko tiekimo vilkstinė. Ją ir ištiks atmoka, ilgai
laukta atmoka.
Vidurius vis dar suko. Po kelių sekundžių nužudysiu daugybę žmonių.
Mano pilvas sumykė, paskui sugriaudė taip garsiai, kad tikriausiai
girdėjosi iki Hanojaus. Burnoje atsirado sūrokas skonis. Norėjau
išspjauti, bet trūko seilių. Smaugė abejonės. Penkiolika mūsų iš pasalų
turėjome užklupti gukų koloną, kurios galo nesimatė. Nuo sprando iki
nugarkaulio galo perbėgo smarkus drebulys.
Blūp! Semo M79! Paspaudžiau nuleistuką. Pliūptelėjo oranžiniai
traseriai. Mano pirmasis taikinys bloškėsi aukštielninkas mosikuodamas
rankomis ir kojomis. Regis, amžinybę laikiau nuspaudęs nuleistuką. Nuo
ryžių lauko atsklido paklaikę klyksmai, perskrosdami net sprogimus.
Klyksmus daugiau jaučiau negu girdėjau. Šiaurės vietnamiečiai ropodami
ieškojo priedangos, kurios ten nebuvo. Kai kurie, sprukdami nuo
kulkosvaidžio ugnies, įsirėžė tiesiai į M16 liniją, kiti, buvę kolonos
priekyje, traukėsi į M60 kulkų krušą.
Kulkosvaidį pasukau nuo kolonos pradžios į kalnų papėdę. Fosforiniai
traserių smaigaliai atskildavo nuo kulkų ir, suradę taikinį, sušnypšdavo
kaip miniatiūrinės bengališkos ugnys.
Čanas, kiek išgali, greičiau keitė šautuvo dėtuves. M60 vamzdis ėmė
žėruoti raudonai, paskui baltai. Mane palaikė adrenalinas ir baimė.
Visas kūnas vibravo ginklo ritmu: susivienijau su ginklu, ir mes kartu
žudėme. Į ryžių lauką paleidus dar šimtą šovinių, nuo nepertraukiamo
šaudymo vamzdis tapo kone perregimas. Net dienos šviesos lempa nebūtų
galėjusi geriau išduoti mano pozicijos už žėrintį nuo karščio vamzdį.
Žinojau, kad jis gali išsilydyti ir užsikirsti, bet niekaip negalėjau
sustoti. Jaučiausi kaip per savo pirmąsias muštynes, bijojau liautis
mojavęs kumščiais, kad smūgio nesulaukčiau pats.
Čanas numetė šautuvą ir ėmė karštligiškai prilaikyti šaudmenų juostą
abiem rankom. Ritmingai, kone automatiniu režimu, sproginėjo Semo M79
granatos. Užtaisinėjo jis neįtikėtinai sparčiai. Blūperio granatų
sprogimus sporadiškai nustelbdavo garsesni, galingesni mūsų ir kiniškų
granatų sprogimai. Greitos M16 papliūpos su lėtesniu, galingesniu AK
poškėjimu susiliejo į beprotiško chaoso chorą.
Ryžių lauką prarijo visiška sumaištis. Keli šiaurės vietnamiečiai
atsišaudė. Kiti tempė sužeistuosius ir žuvusiuosius į saugų kalnų
prieglobstį. Į tamsų dangų lanku virš ryžių lauko nušnypštė signalinė
raketa, pokštelėjusi išsiskleidė į mažytę saulę ir nusklendė žemyn.
Viskas nušvito. Miniatiūrinė raudona saulė kruvinam vaizdui suteikė 3D
efektą.
Čanas suklykė ir griebėsi šautuvo. Šokčiodami ir vingiuodami mūsų
link dūmė trys gukai, savižudiška ataka mėginantys nutildyti
kulkosvaidį. Spiegdami šaudė automatinėmis serijomis, aplink mus biro
kulkos. Tarsi spragsinčiu lazerio spinduliu perbraukiau traserių srautu
iš kairės į dešinę. Priešais per tris metrus sprogo kiniška granata,
baltu blyksniu atimdama iš manęs naktinį matymą. Atlekiančios kulkos į
akis ir burną svaidė žemę. Vamzdis išsilydė, kulkosvaidis užsikirto.
Tamsą raižęs lazeris sustojo kartu su mano kvėpavimu.
Kaip girtas ėmiau graibytis savo pistoleto. Akyse atsirado dėmės.
Girdėjau, kaip šaudė Čanas. Vyrai kairėje atidengė automatinę ugnį. Pro
dėmes įžiūrėjau neryškius dviejų vyrų pavidalus už dešimties metrų. Jų
galvos trūktelėjo atgal kaip prastai valdomų lėlių, o kojos,
nežinodamos, kad viršutinė dalis jau negyva, sulinko paskutinės.
Tyla. Garsiausia tyla mano gyvenime. Širdis varė kvapą laukan
greičiau, negu spėdavau įkvėpti. Parako dūmų persunktame ore kraujo
troškimas išsisklaidė. Atmoka. Dirgesys virto nuovargiu… Čanas…