Knyga „Kryžkelės“ - antroji Ally Condie trilogijos dalis, tęsianti intriguojančią istoriją, kuri prasidėjo pirmojoje dalyje - „Parinktieji“.
Vėlei susitiksime su Kasija ir Kajumi - dviem likimo sujungtais ir išskirtais jaunuoliais.
Pareigūnai Kajų ištremia į Išorines provincijas, apie kurias Kasija žino vien iš nuogirdų. Galiausiai mergina ryžtasi keliauti ir ten ieškoti savo mylimojo. Begalinis jos atsidavimas ir atkaklumas duoda vaisių - Kasija aptinka Kajaus pėdsakus, bet tik tam, kad sužinotų: jo nebėra...
Kajus, ištremtas į užtikrintą mirtį Išorinėse provincijose, taip pat mėgina rasti kelią atgalios, pas Kasiją. Surezga planą, kaip saugiai pabėgti ir rasti pagalbą ten, kur kadaise lankydavosi jo seniai žuvęs tėvas.
Kur nuves tokia pavojinga kelionė?
Ar įstengs grįžti atgal į praeitį?
Ką jis suvoks apie tėvus, save, Bendruomenę?
Šį kartą Kasijos ir Kajaus - kartu ir mūsų - laukia ilga sunki kelionė, kupina iššūkių, pavojų, kelionė, suvesianti jaunuolius su dar nematytais žmonėmis. Kas gi tie naujieji Kasijos ir Kajaus pakeleiviai, kur ir nuo ko jie bėga, ką slepia?
Iš anglų kalbos vertė Jurga Brastavičiūtė
IŠTRAUKA
ANTRAS SKYRIUS
Kasija
Purvas yra dalis manęs. Karštas vanduo iš kampinės prausyklos teka mano rankomis, nudažo jas raudonai, priverčia pagalvoti apie Kajų. Dabar mano rankos truputį panašios į jo.
Aišku, beveik viskas verčia galvoti apie Kajų.
Gabalėliu šio mėnesio - lapkričio - spalvos muilo paskutinį kartą nusišveičiu pirštus.Tam tikra prasme purvas man patinka. Jis įsiskverbia į kiekvieną odos raukšlelę, paverčia delnus žemėlapiu. Kartą, kai jaučiausi labai pavargusi, pažvelgiau žemyn, į savo odos kartografiją, ir įsivaizdavau: ji gali patarti, kaip nusigauti pas Kajų.
Kajaus nebėra.
Visa tai - tolima provincija, darbo stovykla, purvinos rankos, nuvargęs kūnas, geliantis protas - todėl, kad Kajaus nebėra, o aš noriu jį surasti. Keista: kaip nebuvimas gali atrodyti kaip buvimas. Tokia visiška nesatis, jei jos nebejausčiau, apsisukčiau priblokšta ir pamatyčiau - kambarys vis dėlto tuščias, nors anksčiau jame bent jau kažko būta, nors ir ne jo.
Nusisuku nuo kriauklės ir apmetu akimis mūsų trobelę. Mažus langelius palubėje aptemdė vakaras. Paskutinis vakaras prieš perkėlimą; kitas paskyrimas į darbo vietą bus man galutinis. Pareigūnė neseniai pranešė, kad netrukus išvažiuosiu į Centrinį, didžiausią Bendruomenės Miestą, ir gausiu nuolatinę darbo vietą viename iš tenykščių rūšiavimo centrų. Tikrą darbo vietą, ne šį knisimąsi purve, tokį sunkų darbą. Per tris mėnesius, praleistus darbo komandoje, pabuvojau keliose stovyklose, bet iki šiolei visos jos buvo čia, Tanos provincijoje. Dar nė kiek nepriartėjau prie Kajaus net tuomet, kai pradėjau.
Jei noriu pabėgti ir surasti Kajų, privalau tai daryti greitai.
Indė, viena iš mano trobelės merginų, prasibrauna pro mane prie kriauklės.
- Ar palikai bent kiek karšto vandens? - užsipuola ji.
- Taip, - atsiliepiu.
Tada kažką sumurma sau panosėje, atsuka čiaupą ir paima muilą. Už jos eilėje stypčioja kelios mergaitės. Tuo tarpu kitos viltingai sėdi ant pasieniais sustatytų gultų.
Septintoji diena, diena, kai gauname žinutes.
Atsargiai nurišu nuo diržo mažą krepšelį. Visos tokius turime ir privalome nuolatos nešiotis su savimi. Krepšelis pilnas žinučių; kaip ir dauguma kitų merginų, popierius saugau tol, kol nebeįstengiu jų įskaityti. Jie tarsi trapūs žiedlapiai naujarožių, kurias Ksanderis man įteikė, kai išvažiavau iš Priemiesčio. Juos taip pat išsaugojau.
Laukdama peržiūrinėju senas žinutes. Kitos mergaitės daro tą patį.
Praslenka visai nedaug laiko, kol popierius pagelsta ir ima irti - žodžiai skirti tam, kad būtų suvartoti ir pamiršti. Paskutinėje žinutėje Bramas rašo, kad sunkiai dirba laukuose, pavyzdingai mokosi ir niekuomet nevėluoja į pamokas - tai mane prajuokina, nes puikiai žinau, kad bent jau pastarasis pareiškimas išpūstas. Bramo žodžiai taip pat išspaudžia ašaras - jis rašo, kad peržiūrėjo senelio mikrokortelę, tą, gautą per Paskutinį pokylį iš auksinės dėžutės.
