Kristus su automatu ant peties (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

„Kristus su automatu ant peties“ – žymiausio XX amžiaus lenkų reporterio, dokumentinės literatūros klasiko Ryszardo Kapuścińskio (1932-2007) reportažų apie Artimųjų Rytų, Afrikos ir Lotynų Amerikos partizanų judėjimus ciklas. Šiuose reportažuose pasakojama apie septintojo ir aštuntojo dešimtmečių įvykius bei užčiuopiami iki šiol vis iš naujo įsiliepsnojančių konfliktų ir vis dar tebetvyrančios įtampos židiniai. „Kristaus su automatu ant peties“ temos – po Šešių dienų karo susiformavęs palestiniečių partizanų judėjimas, partizanų karai Bolivijoje, Salvadore, Gvatemaloje, Mozambiko nepriklausomybės karas. R. Kapuścińskis stebi, kaip istorijos kataklizmai keičia eilinio žmogaus gyvenimą, rodo, kaip išsitrina ribos tarp užpuolikų ir aukų, teroristų ir terorizuojamųjų ir jog tai, kas sparčiai kintančiuose kruvinos istorijos įvykiuose atrodo banalu, turi žymiai gilesnes priežastis. Ši įžvalgi knyga padeda suprasti Izraelio ir palestiniečių konflikto ištakas bei painios pastarųjų kelių dešimtmečių Lotynų Amerikos istorijos foną, tačiau kartu tai – emociškai sodriausia Ryszardo Kapuścińskio knyga.

Šios knygos herojai partizanai – ne fanatiški, indoktrinuoti kairuoliai, o inteligentiški dvidešimtmečiai, įsiviešpatavusios prievartos, kolonializmo ir karinių diktatūrų siaubo įvaryti į beviltiškos kovos apkasus. Jų tragiškų likimų fonas – išsivysčiusių Vakarų šalių, vardan vienadienių ekonominių interesų toleruojančių ar net remiančių nusikalstamus karinius režimus, politinis cinizmas.

Ryszardo Kapuścińskio knygos žavi puikiu literatūriniu stiliumi, stebėtinu dėmesingumu gyvenimo smulkmenoms, antropologiniu įžvalgumu, jautrumu įvairioms žmonių gyvenimo formoms. Kapuścińskio žurnalistinė proza pelnytai garsėja ir drąsiais, taikliais pastebėjimais apie civilizacijos perspektyvas, apie Vakarų civilizacijos ir „Trečiojo pasaulio“ akistatą bei pačiu tikriausiu moraliniu nerimu. Klasikinė R. Kapuścińskio knygų tema – postkolonijinių režimų žlugimo anatomija, tačiau politinių įvykių priežastis R.Kapuścińskis įtikinamai aiškina, „iš apačios“ analizuodamas šalies gyvenimo būdą, panirdamas į kasdienio „paprastų žmonių“ gyvenimo detales, stebėdamas senųjų kolonijinių valdžios struktūrų likimą ir virsmus naujoje realybėje. Jo knygos – fundamentalūs egzotiškų šalių gyvenimo skerspjūviai, tačiau jo Afrika ar Lotynų Amerika gali daug pasakyti ir apie Europą su jos skurdo salelėmis - savitu vidiniu Trečiuoju pasauliu. Viename interviu rašytojas pastebėjo, jog Kongo kaimelių, kuriuos jis išvydo šeštajame dešimtmetyje, gyvenimo būdas akivaizdžiai priminė jo vaikystės Pinską.

Už savo knygas Ryszardas Kapuścińskis 1994 m. buvo apdovanotas Leipcigo mugės Europos santarvės premija, 1999 m. – Alfredo Toepferio fondo Hanzos J. V. Gėtės premija ir tais pačiais metais išrinktas žymiausiu XX šimtmečio lenkų žurnalistu, kelis kartus buvo nominuotas Nobelio premijai ir laikytas vienu rimčiausių kandidatų į ją. Tačiau yra ir dar viena, ne mažiau svarbi jo palikimo dalis. Ištisas būrys puikių viduriniosios kartos lenkų reporterių – W. Jagielskis, J. Hugo-Baderis, P. Smoleńskis, A. Domosławskis, M. Szczygielis ir kiti – vieningai pripažįsta R. Kapuścińskį savo mokytoju. Ryszardas Kapuścińskis buvo atskira epocha lenkų „aukštosios“, literatūrinės žurnalistikos istorijoje, bet ir visos Europos žurnalistika po jo knygų negrįžtamai pasikeitė. Rašydamas pratarmę jo knygos „Dar viena gyvenimo diena“ angliškam leidimui, Salmanas Rushdie pastebėjo: „Vienas Kapuścińskis vertas daugiau, nei tūkstantis inkščiančių ir fantazuojančių plunksnagraužių.“

IŠTRAUKA

Fedajinai

Tie trys su automatais, vilkintys žaliais skarmalais, - fedajinai. Jie stovi prie kelio, vedančio iš Beiruto Izraelio sienos link, ir stabdo automobilius. Tie, kurie nurodo aiškią priežastį ir kelionės tikslą, gali važiuoti toliau, o tiems, kurie atvažiavo šiaip sau arba atrodo įtartini, tenka apsisukti ir grįžti atgal. Čia ne vieta turistams, čia vyksta karas. Už dešimties kilometrų prasideda Izraelis.

Dairausi aplinkui: gražu, tarsi rojuje. Iš abiejų kelio pusių driekiasi citrinmedžių sodai, alyvmedžių giraitės, abrikosų plantacijos. Toliau, dešinėje, prasideda jūra, o kairėje stūkso kalnai. Visur gausybė žalumos ir gėlių, ir visa tai iki pat horizonto skendi saulėje.

Šie trys fedajinai labai jauni. Jauniausiajam gal penkiolika. Stovi poste rimtai nusiteikęs, susirūpinęs. Su šalmu, automatu, per dideliais skarmalais, jis atrodo tarsi mažasis Varšuvos sukilimo ryšininkas. Klausia, kur važiuojame. Važiuojame į Rašidiją, tik nežinome, kur pasukti. O iš kur esame? Iš Lenkijos. Jis pamąsto ir taria: "A, iš Lenkijos, tada gerai. Minutėlę." Pasikviečia dar vieną keliu einantį fedajiną. Jiedu nutaria, kad šis, ką tik praėjusysis, turės mus lydėti. Pasukame jūros link, paskui pravažiuojame dar vieną postą (įsėda dar vienas fedajinas) ir su šia palyda įvažiuojame į Rašidiją.

Rašidija prakvipusi apelsinais ir krauju.

Vienas sviedinys pataikė į apelsinus vežusį sunkvežimį, ir dabar centrine gatve teka svaigiai kvepiančios auksaspalvės sultys. Šalia, sustingęs ant molinės trobelės slenksčio, tylomis sėdi senas arabas. Iš to, kas dar vakar buvo jo namas, liko tik asla ir sienos nuolauža. Niekas iš jo šeimos neišgyveno. Čia kraujas, sako fedajinas, rodydamas tamsias dėmes ant molinės aslos. Toliau rikiuojasi eilė molio trobelių. Pro sviedinių išmuštas skyles matyti tai vienos, tai kitos vidus. Sulaužytos spintos, kruvini skarmalai, arbatinukas, sprogimo jėgos išmestas į gatvės vidurį. Ant vienos sienos kabo skeveldros praskeltas Nassero portretas. O čia balta, nes pabiro miltai. Ten sviedinys pataikė į krautuvėlę, bet išlėkė pro stogą nekliudęs prekių, tad arabas vėl sėdi už prekystalio - prašau, prašau, užeikit, ko pageidaujate?

Bet pirkti nėra kam. Gyvenvietėje liko tik fedajinų postas ir keli seni arabai. Kiti gyventojai evakuoti, nes laukiama dar vieno apšaudymo. Žmonės vėl evakuojami, vėl į kelionę, vėl nežinia kur. Kiekvienas jų paskubomis pagriebęs kas pakliuvę - puodą, apklotą, - o visa kita palikta likimo valiai. Kokia vargana ta likusi manta! Visa, kas liko trūnyti, - visiški niekai. Keletas aptriušusių sendaikčių: aplūžusi spintelė, sulopyta patalynė, sena vienakojė lėlė.

Rašidija - tai viena iš palestiniečių stovyklų Libane, o palestiniečių stovyklos - liūdniausias dalykas, kokį tik galima išvysti Artimuosiuose Rytuose. Važiuojate per Siriją, Jordaniją ar Libaną, ir viskas gražu, viskas gerai, tik staiga išvystate sukrečiantį vaizdą - kažką panašaus į didžiulį, varganą korį iš molio, surūdijusios skardos, senų skudurų ir sulūžusių karčių, ir kaskart vėjui dvelktelėjus virš šio korio sukyla įkaitusių dulkių debesis, kurio viduje knibždėte knibžda pusnuogių vaikų, zvimbiančių musių ir perkarusių šunų, vyrai sėdi pasieniais, laukdami nežinia ko, laukdami ko nors, - štai kaip atrodo palestiniečių stovykla.

Siauros Rašidijos gatvelės nuožulniu šlaitu leidžiasi jūros link. Va-kar stovykla buvo apšaudyta iš jūros. Po pietų priplaukė keturios Izraelio kanonierės ir valandą apšaudė Rašidija. Libanas neturi karo laivyno, tad kanonierės šaudė niekieno nekliudomos. Būtų galėjusios šaudyti kad ir visą dieną, bet jų uolumas ribojamas politiniais sumetimais: reikia nužudyti tiek žmonių kad visi tai ilgai atsimintų bet nenužudyti per daug, nes tai sukeltų triukšmą pasaulyje.

Koks yra ribinis aukų skaičius, kiek jų pasaulis lengvai nurytų - tiksliai nežinoma. Rašidijoje žuvo dvylika žmonių. Viskas lyg ir gerai. O jei būtų žuvę du šimtai? Galbūt būtų per daug. Kanonierės vadas lošia aklai - jis nemato, kiek žmonių nužudė: ar tiek, kiek leistina, ar tiek, kad vėl kils triukšmas.

Šias detales jis sužinos vėliau, iš laikraščių.

Viskas žinoma - nuo pradžių iki galo. Po kelių dienų laikraščiai praneš apie naują fedajinų antpuolį. Trys fedajinai auštant įžengs į Izraelio kaimą, paims, tarkime, dešimt įkaitų ir užsidarys su jais kuriame nors name. Manykite, kad šie fedajinai ir jų įkaitai jau patekę į Paskutinįjį Teismą.

Bet rytą jie tebėra gyvi.