Kristaus legendos

Didžioji švedų romantikė, Nobelio premijos laureatė Selma Lagerlöf (1858–1940) nepašykštėjo savo laiko bei talento, domėdamasi krikščionybės ištakomis, keliavo po Rytų šalis ir, surinkusi daugybę pasakojimų bei legendų apie Kristaus kūdikystę, jaunystę ir atliktus stebuklus, atpasakojo juos novelių knygoje "Kristaus legendos", kuri savo nuoširdumu žavi tiek vaiką, tiek suaugusįjį.

IŠTRAUKA

ŠVENTOJI NAKTIS

Būdama penkerių metų, patyriau didelį sielvartą. Vargu ar po to pasitaikė didesnis.

Tada numirė mano senelė. Iki tol ji kiekvieną dieną sėdėjo kampinėje sofoje savo kambaryje ir sekė pasakas.

Nieko daugiau neprisimenu, tik kad senelė sėdėjo ir vis pasakojo ir pasakojo nuo ryto iki vakaro, o mes, vaikai, susispietę tyliai šalia jos, klausėmės. Nuostabus buvo gyvenimas. Kitiems vaikams nebuvo taip gerai kaip mums.

Nedaug kas liko atminty apie senelę. Tik žinau, kad ji buvo su dailiais baltutėliais plaukais, vaikščiodavo susikūprinusi ir sėdėdama nuolat megzdavo kojinę.

Betgi atsimenu, kad pasekusi pasaką uždėdavo ranką man ant galvos ir pridurdavo: „Čia viskas tokia teisybė, kaip aš matau tave, o tu matai mane."

Dar prisimenu, kad ji mokėjo dainuoti, bet dainuodavo ne kasdien. Viena daina buvo apie riterį ir undinę, ir vis kartodavosi žodžiai: „Siaudžia gaudžia šaltas vėjas."

Prisimenu maldelę, kurią ji išmokė, ir psalmę.

Iš visų jos sektų pasakų maža kas įstrigo galvoje. Tik vieną galėčiau papasakoti: apie Jėzaus gimimą.

Štai ir viskas, kiek menu senelę, išskyrus tai, ko niekada neužmiršiu, kad labai liūdėjau jos netekusi.

Rodės, niekad nesibaigs diena, kai vieną rytą pamačiau kampinę sofą tuščią. Tą įsidėmėjau. Ir jau nebepamiršiu.

Atsimenu, kaip visi vaikai buvome nuvesti pa-bučiuoti velionei rankos. Labai bijojau, bet kažkas pasakė, jog paskutinį kartą galim padėkoti senelei už tą džiaugsmą, kurį mums suteikė.

Menu, kaip pasakos ir dainos iškeliavo iš namų, sukrautos į ilgą juodą karstą, ir daugiau nebesugrįžo.

Rodės, kažkas dingo iš gyvenimo. Kažkas užtrenkė duris į nuostabų užburtą pasaulį, kur galėjom laisvai įeiti ir išeiti. O dabar niekas nebemokėjo jų atverti.

Žinau, jog pamažu išmokom žaisti su lėlėmis ir gyventi kaip kiti vaikai, ir, regis, nebegedėjom senelės ar nebeprisiminėm jos.

Bet dar ir šiandien, po keturiasdešimt metų, tvarkydama legendas apie Kristų, girdėtas Rytuose, pajuntu, kaip atgimsta pasakojimas apie Jėzaus gyvenimą, kurį mėgdavo pasakoti senelė. Ir neiš-kenčiu nepakartojusi jo dar sykį, noriu jį taip pat įdėti į savo rinkinį.

***

Buvo Kalėdos, visi išvažiavo į bažnyčią, išskyrus senelę ir mane. Regis, vienos likom visuos namuos. Mudviejų nesivežė, nes viena buvom per jauna, kita per sena. Ir abi vienodai liūdėjom, kad neteko pakliūti į ankstyvąsias Mišias ir pamatyti Kalėdų žvakelių.

Ir tada, kai likom vienos, senelė pradėjo pasakoti.

- Kartą vienas žmogus, - pasakojo ji, - tamsią naktį išėjo pasiskolinti ugnies. Vaikščiojo nuo trobos prie trobos ir beldėsi. „Būkit geri, padėkit! -kalbėjo jis. - Mano žmona ką tik pagimdė kūdikį, noriu užkurti ugnį, sušildyti ją ir vaikelį."

Buvo gūdi naktis, ir visi žmonės miegojo. Niekas jam neatsiliepė.

Žmogus vaikščiojo ir vaikščiojo. Galiausiai išvydo tolumoj žiburėlį. Jis patraukė į tą pusę ir pamatė, jog ugnis dega lauke. Aplink laužą gulėjo ir miegojo daugybė baltų avių, o senas skerdžius sėdėdamas saugojo kaimenę.

Žmogus, kuris norėjo pasiskolinti ugnies, priėjęs prie laužo pamatė, kad šalia skerdžiaus kojų miega trys dideli šunys. Jam priartėjus, visi trys pabudo ir pražiojo nasrus lyg ketindami suloti, bet nepasigirdo nė garso. Žmogus pamatė, kaip jiems ant nugarų pasišiaušė plaukai, pamatė, kaip sužvilgo jų aštrūs dantys skaisčioje laužo šviesoje ir kaip jie puolė artyn. Pajuto, kaip vienas griebė už kojos, kitas už rankos, o trečias čiupo už gerklės. Bet nasrai ir dantys, kuriais taikėsi įkąsti, nepakluso šunims ir žmogui nepadarė jokios žalos.

Paskui žmogus norėjo žengti toliau ir paprašyti, ko atėjęs. Bet avys gulėjo taip ankštai viena šalia kitos, kad jis negalėjo prasibrauti. Tada žmogus per-kopė per jų nugaras ir priėjo prie laužo. Nė vienas gyvulys nepabudo ir nesujudėjo.

Toliau neleidau senelei ramiai pasakoti, turėjau pertraukti.

- Kodėl jos nepabudo, senele?

- Sužinosi vėliau, - atsakė senelė ir vėl pasakojo savo istoriją.

- Kai žmogus atsidUrė prie laužo, skerdžius pa-kėlė galvą. Jis buvo senas, surukęs, šiurkštus ir ne-draugiškas visiems. Išvydęs nepažįstamąjį, stvėrė ilgą smailią lazdą, kurią paprastai turėdavo rankoje ganydamas avis, ir paleido į jį. Lazda tik sušvilpė tiesiai link jo, bet prieš atsimušdama pasuko į šoną ir nuskriejo tolyn į pievą.

Tada aš vėl pertraukiau senelę:

- Senele, kodėl lazda nenorėjo užgauti žmogaus? Bet senelė nesiteikė man atsakyti, o pasakojo toliau.

- Tada žmogus priėjo prie skerdžiaus ir tarė: „Mielasis, pagelbėk man, paskolink truputį ugnies! Mano žmona ką tik pagimdė kūdikį, turiu užkurti ugnį, sušildyti ją ir vaikelį."

Skerdžius mielai būtų atsisakęs duoti, bet kai pagalvojo apie šunis, kurie nevaliojo žmogui įkąsti, apie avis, nepabėgusias nuo jo, ir apie lazdą, kuri nenorėjo jo užgauti, truputį nusigando ir nedrįso nepaklausyti prašymo.

- Imk kiek tik nori! - pasakė jis žmogui.

Bet laužas jau buvo kone sudegęs. Nebelikę pliauskų ir žabų, tik didžiulė žarijų krūva, o nepažįstamasis neturėjo nei kastuvėlio, nei semtuvėlio žarijoms nešti.

Tai supratęs, skerdžius dar sykį pakartojo:

- Imk kiek tik nori! - ir džiaugėsi, kad žmogus negalės nusinešti ugnies.

Bet žmogus pasilenkė, plikomis rankomis pasisėmė iš pelenų žarijų ir įsidėjo į apsiaustą. O žarijos nenudegino jam rankų, neprasvilino apsiausto, žmogus nusinešė jas lyg kokius riešutus ar obuolius.

Tada pasakotoja buvo trečią kartą pertraukta.

- Senele, kodėl ugnis nenudegino žmogaus?

- Sužinosi, - atsakė senelė ir vėl pasakojo.

- Skerdžius, toks blogas ir piktas, išvydęs visa tai, ėmė stebėtis: „Kas per naktis, kad šunys nekanda, avys nesibaido, ietis nežudo, o ugnis nedegina?" Jis pasišaukė nepažįstamąjį atgal ir paklausė: „Kas čia per naktis? Ir kodėl visi daiktai gailestingi?"

Tada žmogus tarė: „Negaliu tau pasakyti, jei pats nematai." Ir norėjo eiti savo keliu, kad galėtų greičiau užkurti židinį ir sušildyti žmoną bei kūdikį.

Bet tada skerdžius sumanė nepaleisti žmogaus iš akių, o sužinoti, ką visa tai reiškia. Jis atsistojo ir nusekė paskui, kol priėjo jo namus.

Čia skerdžius pamatė, kad žmogus neturi net trobelės gyventi, o žmona ir kūdikis guli kalno grotoje, kur tebuvo plikos akmens sienos.

Skerdžius pagalvojo, kad vargšas nekaltas kūdikis mirtinai sušals grotoje, ir nors buvo rūstus žmogus, susijaudino ir panoro pagelbėti kūdikiui. Nusikabino nuo pečių kuprinę, išėmė iš jos minkštą baltą avies kailį, padavė nepažįstamajam ir pasakė, kad paguldytų ant jo kūdikį.

Ir tuo metu, kai pasirodė, jog ir jis gali būti gailestingas, jo akys praregėjo, ir jis pamatė, ko iki tol negalėjo matyti, ir išgirdo, ko negalėjo girdėti.

Jis išvydo, kad aplink jį spiečiasi daugybė angeliuku su sidabro sparneliais. O kiekvienas jų turėjo po styginį instrumentą, visi giedojo skardžiais balsais, kad šiąnakt gimė Išganytojas, kuris išvaduos pasaulį iš nuodėmių

Tada jis suprato, kad visi daiktai tą naktį džiaugėsi ir nenorėjo niekam pikta daryti.

Ir ne tik aplink skerdžių buvo pilna angeliukų, o visur kur. Jie sėdėjo grotoje, ant kalno, skraidė pa-dange. Dideliais būriais vaikščiojo keliu, o eidami pro šalį stabteldavo ir pažvelgdavo į kūdikį.

Kiek buvo laimės ir džiaugsmo, giesmių ir žaidimų, ir visa tai matė jis tamsią naktį, ko anksčiau nė nenutuokė. Jis buvo toks patenkintas, kad atsivėrė akys, todėl parklupo ant kelių ir padėkojo Dievui.

Tiek papasakojusi senelė atsiduso ir tarė:

- Ką skerdžius matė, galėtume ir mes pamatyti, nes angelai kiekvieną Kalėdų naktį skraido padan-ge, jei tik valiotume įžiūrėti.

Paskui senelė uždėjo man ranką ant galvos ir tarė:

- Įsidėmėk, nes visa tai tiesa, kaip aš matau tave, o tu matai mane. Ir nepriklauso nei nuo žvakių ar lempų, nei nuo mėnulio ar saulės, svarbiausia, kad mūsų akys gali regėti Dievo gailestingumą.