Kriminalas ir kabaretas, 2 dalis

Antra Vlado Žalnerausko romano "Kriminalas ir kabaretas" dalis.

Povilo racionalus protas bandė rasti priežastinį ryšį tarp tos Matos Hari, apie kurią jis buvo nemažai skaitęs, kokią ją įsivaizdavo, ir tos Matos Hari, kurią tik ką matė scenoje. Jautė kažko nesuprantąs. Jis įsivaizdavo ją kaip savo kūnu prekiaujančią pasileidėlę, kuri skyrėsi nuo eilinės prostitutės nebent tuo, kad už parduodamą meilę atlygį ėmė ne tik pinigais, bet ir valstybių karinėmis paslaptimis, kurias paskui pelningai perpardavinėjo. Iki šiol Povilo įsivaizduojamai Matai Hari nieko nebuvo švento, ji dirbo iš karto kelioms valstybėms, prekiavo iš meilužių nugirstomis paslaptimis, nevargino savo sąžinės mintimis apie šimtus ešelonų, jos išduotais maršrutais ir tvarkaraščiais į nebūtį gabenančius patrankų mėsą, apie tūkstančius skęstančių jūreivių iš jos išduotų konvojų. Povilas buvo skaitęs, kad olandė Margareta Celle, prisidengusi egzotišku malajietišku Matos Hari vardu, ėmėsi šokti striptizą tik todėl, kad apsinuogindama prieš slapta besimasturbuojančius aukštus karininkus iš trijų valstybių karinių štabų galėtų juos įsivilioti į savo glėbį, iš kurio šie, palikę jame savo garbę ir pinigus, keliavo pragaran, pakeliui tik trumpam užtrukdami kariniuose tribunoluose. Spektaklyje Mata Hari visai kita. Spektaklyje Mata Hari - tai plazdantis drugelis, tai jausmingos melodramos personažas, tai nenuspėjama paslaptis, kuria žavisi to meto ir vyrai, ir moterys. Kur tikroji Mata Hari, o kur vaidinanti, žaidžianti, kaip sakydavo vaikai. Ar ta šaltakraujė bet kokių tabu laužytoja, apie kurią tiek buvo skaitęs, ar ta spektaklio herojė, drąsiai žvelgianti į parengtų šauti šautuvų vamzdžius?