Kraujas ant parašiuto diržų

Šiuose įspūdinguose atsiminimuose "Kraujas ant parašiuto diržų" Vietnamo karas atsiskleidžia iš trejopos perspektyvos: mat per trejus savo karinės tarnybos Vietname metus autorius buvo oro desantininkas, katerio kulkosvaidininkas ir reindžeris.

Savo akimis įsitikinęs klaidinga ir nevaisinga amerikiečių taktika naršyti po džiungles dideliais daliniais nuolat netenkant kovos draugų, autorius, norėdamas išvengti kone tikros pražūties, pereina tarnauti į upių katerių pajėgas. Dalyvauja mūšyje dėl Hujės 1968 m., vykdo daug pavojingų užduočių Vietnamo upėse.

Dėl nesutarimų su vyresnybe galop atsiduria tarp reindžerių, taikančių prieš šiaurės vietnamiečius ir vietkongininkus partizaninę taktiką: šešių vyrų komandos kelioms dienoms reguliariai nuleidžiamos į priešo užnugarį medžioti priešų džiunglėse. Paaiškėja, kad nedidelės komandos gali nuveikti daug daugiau nei po džiungles triukšmingai dramblojančių kareivių kuopa. Pasak autoriaus, „partizanine taktika turėjome pranokti tuos, kuriuos daug kas laikė geriausiais partizanais pasaulyje".

IŠTRAUKA

1967 m. balandžio 15-oji-gegužės 1-oji

Keletą dienų naršėme po džiungles, nė karto nepamatydami priešų. Naktis leidome pasalose arba sėdėdami ilgose sargybos pamainose. Moralė po minosvaidžių atakos buvo smukusi. Pasak Kato, kad atsilygintume, turėjome nudėti kelis dinkus. Buvau linkęs jam pritarti.

Penktą rytą po Karpenterio žūties sėdėjau prie savo apkaso, ant gabalo C-4 šildydamas karštą šokoladą. Tolėliau vyrai užkasinėjo apkasus rengdamiesi išžygiuoti. Tolumoje girdėjau oro pajėgų naikintuvus, mėtančius penkių šimtų svarų bombas. Juslės jau priprato prie džiunglių ir mūšio garsų. Niekas dabar manęs neįstengtų pažadinti, nebent jei kas užvirstų tiesiai ant mūsų. Pažiūrėjau į Kroksdeilą ir Zakoną, užpilančius apkasą. Kaip visi pasikeitėme nuo tada, kai pirmąkart atvykome į Vietnamą. Ir kiek daug iš mūsų nebesugrįš namo.

– Nagi, Lepai, baik svajoti. Laikas keliauti.

– Gerai, Velčai, eime.

Užsimečiau kuprinę ant nugaros ir nusekiau paskui Velčą, pėdinantį iš perimetro. Su 1-uoju skyriumi lenkdamas mus Kroksdeilas parodė iškeltą nykštį. Jie eis smaigalyje, tai man patiko. Smaigalys buvo pavojingiausia pozicija. Būti smaigalyje reiškė pirmam atrasti klaidinamuosius užtaisus ar patekti į pasalą. Tai – mirtinas reikalas.

Keliavome apie dvi valandas, kol saulė pakilo. Pasidarė nepakeliamai karšta. 1-asis skyrius susisiekė su kuopos vadu konstatuodamas, jog priešais pastebėjo kažką judant. Mūsų skyrius sekė tiesiai paskui 1-ąjį, todėl įtempėme jusles. Pradėjome stebėti skirtingas puses. Kuopos vadas per radijo stotį liepė 1-ajam skyriui likti vietoje, o mums pereiti smaigalin ir patikrinti. 1-asis skyrius nesidžiaugė šou perdavimu į mūsų rankas ir per radijo stotį ėmė ginčytis. Vadas liko nepajudinamas. Nurodė jiems tūnoti vietoje, o mums judėti priekin. Apeinant pirmojo skyriaus vyrus, Kroksdeilas man sušnibždėjo saugoti savo subinę. Kulas sėdėjo palei taką piktai žvelgdamas.

Dynas atsidūrė vedlio pozicijoje, Hainsas – tiesiai už jo. Aš ėjau trečias po Hainso, o Velčas su Katu sekė paskui mane. Judėjome labai lėtai. Iš abiejų pusių mus supo džiunglės, tarp bambukų ir krūmų augančių medžių aukštis siekė dvylika-penkiolika metrų. Dynas pasiekė proskyną ir pradėjo labai lėtai per ją slinkti. Hainsas ėjo už Dyno, o aš tiesiai už Hainso, kai tiesiai priešais mus prapliupo AK-47. Mus užklupo atviroje vietovėje, ir vėl viską mačiau sulėtintai. Dynui į krūtinę pataikiusios dvi kulkos apsuko jį veidu į skyrių. Tada dar dvi įsirėžė į nugarą, partrenkdamos jį ant žemės. Hainsui kulka pataikė į šlaunį, išėjo per sėdmenį ir pralėkė pro mane. Iš Hainso trykštelėjęs kraujas bei smulkūs kūno fragmentai aptaškė mano kojas. Parklupau ant tako priešais ir aplink mane kulkų keliamų dulkių apsuptyje. Negalėjau patikėti, kad manęs nekliudė. Hainsas gulėjo rankas uždėjęs ant galvos, tiesiog bandydamas prisidengti.

– Ei, Lepai.

Mečiau žvilgsnį kairėn. Už nedidelio medelio tupėjo būrio seržantas.

– Nukreipk 1-ąjį skyrių į mūsų kairįjį sparną, – įsakė jis.

Padariau, kaip liepta, ir įvertinau savo poziciją. Buvau vienintelis vis dar naikinimo zonoje. Likęs skyrius susirado priedangą man iš dešinės už kelių medžių ir didelio skruzdėlyno. Skruzdėlynai Vietname – nuo pusantro iki dviejų metrų aukščio ir tvirti kaip betonas. Numečiau savo šautuvą šalia Hainso, paėmiau jo ir nušliaužiau prie skruzdėlyno.

Į mus vis dar šaudė iš priekio, o dabar dar ir iš abiejų pusių. Išlindęs virš skruzdėlyno pradėjau pliekti kartu su kitais. Sepulveda dešinėje šaudė iš M79 granatsvaidžio. Stebėjau, kaip paleido mažą 40 mm granatą į medį maždaug už šešiasdešimt metrų nuo mūsų. Granata, pataikiusi į medžio viršūnę, sprogo, ir iš nuostabos išsižiojau, kai apačion kokius šešis metrus vartydamasis kūliais lėkė kūnas, o po to pakibo. Kulas šūktelėjo:

– Šūdas, jie prisirišę prie medžių!

Prisiminiau japonus per Antrąjį pasaulinį karą. Jie darė tą patį. Karas kitas, bet technikos tos pačios. Nusitaikiau į kelis medžius ir automatiniu režimu leidau trumpas serijas. Gukai toliau šaudė, kulkos atšokdavo nuo skruzdėlyno, o ant mūsų krito skaldomų medžių atplaišos.

Dynas ir Hainsas gulėjo ten, kur krito, niekas nebandė jų pasiekti. Tęsėme slopinamąją ugnį, kol galiausiai priešo ugnis susilpnėjo. Tuomet dar nežinojau, kad, mums kaunantis priešakyje, pirmąją kolonos pusę už mūsų apšaudė snaiperiai.

Šaudymui atlėgus, Dynas atsistojo ir, niekieno nepadedamas, nuėjo į kolonos galą. Du vyrai nubėgę pačiupo Hainsą ir nutempė ton pačion pusėn, kur pasuko Dynas. Vyrams velkant Hainsą, gukai vėl ėmė pliekti. Kad pridengtume kovos draugus, atsakėme tuo pačiu. Stivas Velčas, įsitaisęs man iš dešinės, atidengė intensyvią ugnį iš M60. Vėl išlindęs virš skruzdėlyno ėmiau pleškinti automatine ugnimi. Gukai atsišaudė. Man slepiantis už priedangos, kulka tarp manęs ir Velčo trenkė į užpakalinę skruzdėlyno pusę. Kažkur dešinėje už mūsų į mus šaudė snaiperis. Atsiguliau aukštielninkas atsiremdamas į skruzdėlyną ir bandžiau surasti tą mažą kalės vaiką.

– Atsitraukt, – sušuko kažkuris.

Vyrai pradėjo trauktis šaudydami nuo klubo visomis kryptimis, išskyrus tiesiai užnugarin. Atsistojau ir atbulas pajudėjau prie besitraukiančių vyrų. Aš irgi šaudžiau nuo klubo, kai tik pamatydavau priešais save ką nors sujudant. Žvilgtelėjau dešinėn. Velčas buvo nutolęs nuo manęs per devynis metrus, o būrio seržantas per šešis metrus į dešinę nuo Velčo. Sudarėme grandinę ir pliekėme gana intensyviai. Metęs žvilgsnį per petį susirūpinau, nes pamačiau, kad skyriai ir kuopa pasitraukė. Tik trise tebesišaudėme su daugybe gukų, tad ėmiau trauktis greičiau. Numečiau tuščią dėtuvę ant žemės ir iš naujo užtaisiau. Dešinėje Velčas staiga suriko. Grįžtelėjęs pamačiau, kad jis susilenkęs. Būrio seržantui prie jo pribėgus, Velčas išsitiesė. Seržantas paėmė M60 ir liepė jam nešdintis iš čia. Kęsdamas didžiulį skausmą, Velčas nušlubčiojo. Dabar likome tik aš ir seržantas, šaudydami ir slinkdami atgal ta pačia sparta. Po minutės seržantas šūktelėjo, kad dingčiau. Apsisukęs nudūmiau keliu, kuriuo čia atėjome. Nardydamas tarp bambukų ir krūmų, kad netapčiau geras taikinys į mus šaudantiems snaiperiams, nubėgau maždaug trisdešimt metrų…