Kontempliatyvioji malda

Ši Thomo Mertono knyga "Kontempliatyvioji malda" yra trumpa, taikli ir gaivi Vakarų ir Rytų Bažnyčios kontempliatyviosios maldos tradicijos ir patirties sintezė.

T. Mertonas buvo skausmingai įsitikinęs vidine mūsų amžiaus krize ir stipriu kontempliatyvios maldos poreikiu. „Kontempliatyvioji malda“ perteikia T. Mertono neštos atsinaujinimo žinios esmę: turime išdrįsti stoti priešais Dievą savo niekybėje, pripažinti, kad mums žūtbūt reikia Jo malonės dovanos, Jo gailestingumo, nes tikra kontempliacija pirmiausia yra Dievo malonė.

Ši knyga – T. Mertono testamentas apie pačią maldos prigimtį, jos kryptį, tikslą, sąsajas su apaštalavimu. T. Mertonas apnuogina giliausius maldos klodus, moko, kaip prasiskverbti pro savo baimę iki susitikimo su Dievu, kuris yra Meilė.

Vertė Asta Petraitytė

PRADŽIOS ŽODIS

Būtų sunku surasti tinkamesnį būdą supažindinti su Thomo Mertono požiūriu į vienuoliškąją maldą ir jį apibendrinti nei ši Williamo Blake’o kūrybos eilutė: „Esame įkurdinti žemėje, kad mokytumės skleisti meilės spindulius aplinkui“. Ši eilutė padeda suvokti žmogaus būvio didybę – kad jis patiria meilės spinduliavimą; taip pat primena, kiek daug reikia nuveikti, kad žmogus būtų parengtas skleisti „meilės spindulius“. Pastarasis tvirtas priminimas – tai užuomina, kad žmogus trokšta atsiverti tiems „meilės spinduliams“, bet drauge bijo būti apimtas jų perkeičian-čios galios. Jei melstis reiškia keistis, nenuostabu, kad žmonės, netgi pamaldieji, skuba vilktis apsauginiais drabužiais, apsijuosia švinines prijuostes, nepraleidžiančias jokių spindulių, netgi per bendras religines pratybas tūno it spinduliams nelaidžiose slėptuvėse, kad tik apsisaugotų nuo „meilės spindulių“ ir liktų tokie, kokie yra.

Šioje knygoje, visiškai netikėtai tapusioje Thomo Mertono testamentu mums, autorius šiek tiek įleidžia „meilės spindulių“ ir priverčia mus pripažinti tai, ką išmoningai dangstome. Galbūt atrodo bergždžia stengtis žmones išvaryti iš jų išsisukinėjimų priedangos, kad jie susidurtų su būtinais sprendimais. Tačiau kaip kitaip aprašysi nuoširdžią maldą? Jei malda yra tikra, melsdamiesi pripažįstame, kad esame riboti, vargani, leidžiamės keičiami, esame pasirengę būti „meilės spindulių“ nustebinti, netgi priblokšti.

Senoviškame teatre dažniausiai kabodavo trys ar keturios uždangos, ištapytos ryškiais vaizdais. Prieš prasidedant spektakliui jos viena po kitos pakildavo. Būdamas žiūrovas niekada negalėjau atsikratyti abejonių: ar priešais mane kabo tik ištapyta uždanga, ar jau vyksta spektaklis. Bet galiausiai pakildavo paskutinė uždanga, ir tuomet jau niekas neskirdavo manęs ir aktorių.

Tikra malda gali turėti daug uždangų, jas reikia pakelti, kad gyvai įsijaustume į patį veiksmą. Thomas Mertonas nuodugniai aprašo uždangas – vieną po kitos, kol galiausiai mes priversti suvokti, kodėl taip yra – tai saugumo priemonės, būtinos, kad prasidėtų tikrasis veiksmas!

Thomas Mertonas šioje knygoje neužsimoja apginti vienuoliškąjį gyvenimą. Jis tai daro kitur. Itin paveikus vadovas – puiki nedidukė jo apybraiža „Dvasiniai nurodymai“ (Spiritual Directions). „Kontempliatyvioji malda“ veikiau yra daug bendresnio pobūdžio kūrinys apie pačią maldos prigimtį.

Galbūt ir nereikėtų minėti poros pavojų, nuo kurių šia knyga šiek tiek mėginama apsaugoti. Prityrusiam vienuoliui pamaldumas ir pagarba didžiosioms bendruomeninėms pratyboms mažiau grėsmingi, nors Thomas Mertonas įžvalgiai įspėja, kad net liturginis gyvenimas gali tapti rutinišku bėgimu ratu ir lazdos drausme, virsti slėptuve ar uždanga, kai vienuoliai – vyrai ir moterys – tampa to mechanizmo produktais, atliekančiais tobulumo pantomimą ir beveik nesuvokiančiais, jog jie yra dvasinės vidutinybės, iš tiesų meilės stokojančios sistemos aukos. Vienuoliai tikrai labai gerai supras šiuos žodžius. Patyrę daug skausmo šio gyvenimo būdo senbuviai juos šiltai priims kaip visuomet reikalingą asme-ninio dalyvavimo, į kurį bendruomeninis susikaupimas kreipia, bet kurio negali primesti, priminimą.

Tačiau asmenys, nepriklausantys vienuolių bendruomenėms, galbūt lengvai neįžvelgs šio sutvirtinančio bendruomeninio susitelkimo vaidmens ir Thomo Mertono kritiką pagrįstai palaikys ženklu, jog pakanka asmeninės maldos. Tad svarbu, kad šios knygos skaitytojai – ne vienuoliai turėtų galvoje numanomą bendruomeninį kontekstą, kuriam asmeninė malda visuomet priklauso.

Antrasis pavojus slypi bet kokiame bendro pobūdžio tekste apie maldą, netgi apie vienuoliškąją maldą. Kiekvienas besimeldžiantis vyras ar moteris yra labai skirtingo brandos lygio ir esti tiek daug būdų įžengti į gyvenimą, kuriam Dievas turi vis didesnę visavaldę įtaką, ir išsisukti iš jo, todėl daugely-je bendro pobūdžio veikalų apie maldą neatsižvelgiama į šventą varganos sielos ypatingumą. Bet kal-bėdamas apie maldos nuotaiką, ypač apie procesą, kurį vokiečiai vadina Entlarvung (išvilkimu į die-nos šviesą „netikro vidujiškumo“, „bendruomeninio svaičiojimo“, „inertiško, primityvaus, infantilaus narcisizmo“, pastangų užsitikrinti „neįveikiamą narcisistišką saugumą“, susikurtų stabų garbinimo, susigalvoto mums netrukdančio Dievo stabo), autorius pajėgia kad ir netiesiogiai, bet pakankamai įvykdyti savo tikslą, bent jau sumažinti daugybės raštų apie šį dalyką tuštumą ir priartinti mus prie to, kas slypi už paskutinės uždangos.

Thomas Mertonas skausmingai jautė vidinę mūsų amžiaus krizę ir didelį kontempliacijos matmens poreikį. Jis kalba apie tai, aptardamas mažos pasiaukojusiųjų, noriai atidavusių savo gyvenimą šiam „Gyvenimo Šaltiniui“, draugijos būklę. Mat jei savo kaip dvasios „masažuotojo“ darbu jis atpalaiduotų kai kuriuos vienuolius – brolius bei seseris – ir padėtų jiems išsilaisvinti iš stiprių, juos sulaikančių prisirišimų, jis išlaisvintų pasaulio širdį galinčią išgydyti draugiją.

Įsitikinęs, kaip kad P. T. Forsythe’as skelbdavo, kad „malda religijai yra tas pat, kas naujieji tyrimai mokslui“, T. Mertonas mėgina nukreipti vienuolių žvilgsnius į tai, kam jie kviečiami įsipareigoti. Nuo pat pradžių savo knygoje jis tvirtina, kad vienuolis į šį naująjį gyvenimą atsineša visą pasaulio, kurį, atrodo, yra palikęs, gyvenimą. Jis nuoširdžiai sako, kad vienuolio pašaukimas yra tirti tą patį žemiškąjį nuodėmės ir siekio konfliktą, bet tai daryti privalo dar nuodugniau ir mokėti didesnę kainą nei jo broliai, kurie yra atsidėję gailestingumo darbams ar kūrybai pasaulyje. Anot jo, vienuolis ar vienuolė „palieka pasaulį tik dėl to, kad klausytųsi slaptingiausių balsų, kuriuos paliko už savęs“.

Thomas Mertonas nebijojo tų vienuolio paliktų slaptingiausių balsų įžvalgų. Charlesą Baudelaire’ą ir Arthurą Rimbaud’ą jis nedvejodamas pavadino „išvirkščiais krikščionimis“. Jam lygiai taip pat rūpi atkreipti dėmesį į tai, kad egzistencialistai (Martinas Heideggeris, Albertas Camus ir Jeanas-Paulis Sartre’as) žvelgė mirčiai į akis, matavo žmogaus nebūties pragarmę, tyrė žmogaus neautentiškumą ir maldavo jo išlaisvinimo. Jis pasirengęs pagirti jų pribloškiančią galią išrengti žmogų nuogai ir primygtinai tvirtina, kad drįstančiam kopti maldos pakopomis nepavyks išvengti to negailestingo egzistencinės žmogaus padėties atskleidimo.

Mertonas yra atviras ne tik mūsų laikų egzistencialistų balsams, bet ir svarbiam, nors beveik nepaisomam indėliui į vienuoliškąją kultūrą. Šis indėlis gali mus pasiekti per kontempliatyviųjų dzenbudistų, hinduistų ir musulmonų sufijų įžvalgas. Jis tikėjo, kad tomis įžvalgomis turėtų vis labiau persiimti krikščionys vienuoliai, rengdamiesi giliausiems krikščioniškosios maldos lygmenims.

Mertonas pirmuosiuose puslapiuose teigia, kad „vienuoliškasis gyvenimas pirmiausia yra maldos gyvenimas“; tad asmeninė malda, vis labiau apimanti visas besimeldžiančiojo galias, tampa lemiamu dalyku. Nepakanka išeiti iš Egipto. Vienuoliai kviečiami įžengti į Pažadėtąją žemę. Įžengti reikia ne tik kojomis, bet ir širdimi. Pernelyg ankstyvas sustojimas yra dažniausiai pasitaikanti maldos aklavietė.

Thomas Mertonas šį pasitenkinimą savimi vadina tam tikru atsiskyrimu nuo Dievo. Tėvas Monchaninas, maldos apaštalas prancūzas, gyvenęs Pietų Indijoje, tai išreiškia šiais žodžiais: „Per daug yra užsisklendusių sąžinių“. Gal jis kalba apie tuos savimi patenkintus vienuolius, kurie melsdamiesi apsipranta su išsiblaškymu ir medituodami nepranoksta juos saugančio pasiteisinimo jausmo? Jų vertinimo matas – lyginimas, kad įsitikintų, jog jų gyvenimas, jei ir ne geresnis, tai bent ne blogesnis ne-gu daugumos kitų jų padėties žmonių.

Jau pačioje knygos pradžioje Mertonas sutinka, kad stiprus poreikio jutimas yra puiki kaukė, slepianti pasitenkinimą maldos dalykuose. Bet po visais poreikiais, kuriuos mums primeta mūsų būvis pasaulyje, slypi nepranykstantis, iš mūsų ribotumo kylantis poreikis. Paskalis (Blaise Pascal) šį poreikį išreiškia savo veikale „Mintys“; jis rašo, kad kiekviename žmoguje yra „bekraštė bedugnė, [kuri] gali būti pripildyta tik begalinio ir nekintamo tikslo, būtent paties Dievo“ (VII skyrius, 425). Remdamasis šiuo įdiegtu poreikiu ar troškimu, taip pat mūsų būvio reikmėmis, Mertonas mato iškylančius gilesnius maldos klodus.

Malda ir auka viena kitą remia, jos yra viena kitos reikalingos. Anot Mertono, pagirtina bet kokia praktika, kuri mus daro tyresnius, ugdo nuolankumą, pažadina mumyse gaivų savo baigtinumo ir kūriniškumo suvokimą. Netgi jei pats kentėjimas ir galėtų būti tobuliausia maldos forma, T. Mertonas niekados neabejoja, kad bet koks manipuliavimas skausmu ar bet kokia nebrandi kankinystė tėra kita savimanos pusė. Šiuo klausimu bene nuodugniausia įžvalga yra ta, kad pačių pasirinktos aukos dažniausiai yra prastesnės nei nelauktosios, su kuriomis susiduriame tam tikromis aplinkybėmis. „Kontempliatyviojoje maldoje“ T. Mertonas vėl sugrįžta prie Tėvo Monchanino minčių: „Mums tepakanka žinoti, jog esame ten, kur Dievas nori, kad būtume, ir atliekame savo darbą, nors jis tebūtų skruzdės triūsas, be galo mažas, o jo vaisiai nenumanomi. Dabar [Alyvų. – Vert. past.] sodo valanda, naktis, tylios aukos valanda, taigi vilties valanda: Dievas vienišas, neatpažįstamas, nežinomas, nejaučiamas, bet nepaneigiamas Dievas.“

Galbūt nuodugniausia visos knygos įžvalga kyla iš pamokymo, kaip atsikratyti bailaus apsiraminimo ir kaip artintis prie Dievo, kuris yra visa apimanti ugnis. Williamas Blake’as pakankamai gerai numanė, kaip ilgai ir atsidavusiai reikia mokytis skleisti „meilės spindulius“. Jei tikrai nuoširdžiausios maldos esmė yra nuolatinis pasidavimas Dievui, tai į meditaciją ir ypatingus maldos aktus galima žvelgti kaip į mus gryninančius, kad būtume pasirengę šiam nesibaigiančiam atsidavimui. Tačiau dažnai nutylima šiurpi klaikuma, apimanti mane susidūrus su šia tikimybe. Jei aš esu tas, kas manau turįs būti, ir Dievas yra toks, kokį Jį vaizduojuosi, tai galbūt surizikuočiau. Bet kas tada, jeigu Jis atsiskleis kaip kitas, negu aš Jį įsivaizdavau, jeigu Jo persmelkiančiame artume visa, ką laikiau savimi, pranyks ir įvyks visai nenuspėjamas susitikimas? Dabar pažvelgiame į žmogiškąją klaikumą – nežinomybės susi-dūrus su mirtimi šiurpą, klaikumą, kurią vos tik pajutus taip dažnai išyra sužieduotuvės.

Thomas Mertonas ramiai tęsia: „Turėtume leistis nuogi ir beginkliai nuvedami į pačią baimės šerdį, kur stotume vieni priešais Dievą savo niekybėje, neturėdami jokių paaiškinimų, teorijų, visiškai priklausomi nuo Jo Apvaizdos rūpesčio, žūtbūtinai reikalingi Jo malonės dovanos, Jo gailestingumo ir tikėjimo šviesos…“, nes „tikra kontempliacija yra ne psichologinė gudrybė, bet teologinė malonė“. Čia jis aprašo ištuštinimą, siekiantį pačias mūsų prigimties šaknis, nes dabar panaikintos ribos.

Kai mažutė sužieduotuvių krizė įveikiama, pasirodo, jog taip įvyko dėl to, kad klaikumoje slypėjo meilė, pakankamai stipri ir galinti imtis atskleidimo ir atradimo rizikos. „Kontempliatyviosios maldos“ kalba stulbinamai panaši į „Nežinojimo debesies“ (The Cloud of Unknowing) kalbą. Čia teigia-ma, kad, norėdami prasiskverbti pro gilią baimę, į kurią mus įtraukia Nežinojimo debesis, turime „laidyti smigias ilgesingos meilės strėles ir nepaliauti, kad ir kas įvyktų“ (II, 4). „Nepaliauti“ yra meilės ištvermės ženklas. Ar galiausiai šios nepaliaujamos, smģgios ilgesingos meilės strėlės nėra sykiu ir šventumo, ir vienuoliškosios maldos šerdis?

Thomas Mertonas žuvo per nelaimingą atsitiktinumą Bankoke, keliaudamas susitikti su Jeanu LeClercqu Azijos vienuolių vyresniųjų susirinkime 1968-ųjų gruodį. Susitikimas buvo skirtas apmąstyti, kaip pasaulyje turėtų atsinaujinti vienuolių gyvenimas. Mertono testamentas – „Kontempliatyvioji malda“ – perteikia jo neštos atsinaujinimo žinios esmę. Vienuolynai atsinaujins, kai vis daugiau vienuolių veržliai ir laisvai pamėgins kaskart vis labiau kreipti savo maldos gyvenimą kontempliatyviąja kryptimi. Tik iškėlus giliausius maldos klodus, galima atnaujinti laikmetį, atkurti kiekviename žmoguje glūdintį dieviškąjį paveikslą, pažadinti vyrų ir moterų vidinį bei išorinį atsakomybės jausmą už vienas kitą.

Douglas V. Steere