KNYGŲ RINKINYS. Paskutiniai užkeikimai (I - III knygos)

Italų rašytoją Silvaną De Mari pamėgo skaitytojai ir literatūros kritikai ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Jos itin gilios, jautrios ir keliančios svarbius klausimus maginės fantastikos knygos žavi ir vaikus, ir paauglius, ir suaugusiuosius.

Šiose knygose vyksta aršios kovos ir priimami sunkūs sprendimai. Čia atrandamos naujos senųjų pranašysčių prasmės, užbaigiamos senos istorijos ir pradedami nauji gyvenimai. Nes vienintelis tikras būdas ką nors užbaigti – tai bandyti ir nesiliauti bandžius.

Paskutiniai užkeikimai, 1 knyga

- Kai užvaldys skausmas ir siaubas, o jo gentainiams nebeliks nė šešėlio vilties, tada nykštukų karaliui nutiks keistas stebuklas, ir jo mintys sapnų šešėliuose paprašys pagalbos iš elfų valdovo.
Ilgam stojo tyla.
– Ir ką tai reiškia? – atsargiai pasiteiravo Josas.
– Kad sapne, mano mylimas broli, elfų valdove, nykštukų karalius paprašė tavo pagalbos, – švelniai paaiškino Arduinas.

Ar kas nors patikės pranašyste?
Kas ryšis gelbėti Inskajų ir visą nykštukų giminę?
Nereikia būti didvyriu, kad imtumeisi didžių ir pavojingų užduočių. Kartais užtenka drąsiai ir nesavanaudiškai ateiti į pagalbą kitiems, kad juo taptum.

Pasaulyje, kuriame tebegyvuoja senosios legendos ir pranašystės ir kasdien tenka kovoti su neteisybe, nuotykių, paslapčių ir pavojų visuomet užteks. Tereikia drąsos į juos leistis...

Paskutiniai užkeikimai, 2 knyga

Dabar einame laimėti. Jei žūsime, ką padarysi. Jei laimėsime, šitas miestas bus gerų žmonių miestas, o už gerų žmonių miestą verta ir žūti.

Negailestingieji orkai, pavergę visą nykštukų giminę ir nesiliaujantys puldinėti žmonių miestų, turi paslaptį. Tai paskutinis senojo pasaulio užkeikimas iš tų laikų, kai dar gyveno elfai, drakonai ir galingi burtininkai. Orkai žino, kad būtent šiame užkeikime slypi jų galybė. Tačiau kai kas mano, kad būtent šie senoviniai burtai, pavertę orkus beveik nenugalimais kariais, iš tiesų yra ne jų stiprybė, o prakeiksmas.

Paskutiniai užkeikimai, 3 knyga

Jūsų jėga – ne tai, kad nekrentate, bet tai, kad atsikeliate vėl. Jei nukrentame šimtą kartų, atsikeliame šimtą vieną. Tokie jau tie žmonės.

Tie, kas vylėsi, kad nugalėti orkai paliks žmones bei nykštukus ramybėje ir gyvens taikiai, buvo naivūs. Tačiau tie, kas netikėjo, jog žmonės sukaups drąsą ir išeis kovoti už savo brolius, seseris, tėvus, savo žemę ir taiką, nepažįsta nei žmonių, nei narsiosios karalienės Rozalbos ir jos vaikų.