KNYGŲ RINKINYS. Napoleono ir Didžiosios armijos istorija 1812 metais, I ir II tomai

"Napoleono ir Didžiosios armijos istorija 1812 metais, I tomas"

1812 metų birželio 24-ąją Napoleonas ant Nemuno kranto sutelkė savo nenugalimą Didžiąją armiją, sudarytą iš daugiau kaip pusės milijono karių. Jis ruošėsi pradėti drąsiausią iš visų savo kampanijų – įsiveržimą į Rusiją. Sutikdama tik atsitiktinį pasipriešinimą, kurį lengvai įveikdavo, didžiulė armija ilgomis karštomis vasaros dienomis žygiavo pirmyn, neišvengiamai artėdama prie Maskvos. Rugsėjo mėnesį Napoleonas triumfuodamas įžengė į Rusijos sostinę ir laukė caro kapituliacijos. Tačiau rado tik keistai ištuštėjusią Maskvą. Kai iš miesto liko griuvėsiai, o Rusijos žiema buvo jau čia pat, nebeliko nieko kito, kaip tik atsitraukti. Taip prasidėjo viena iš didžiausių visų laikų kariuomenės agonijų.


Savo garsiuosiuose memuaruose Filipas Polis de Segiuras, jaunas Napoleono adjutantas, šią katastrofą stebi įžvalgiu gero reporterio žvilgsniu. Knyga tapo pagrindiniu Tolstojaus įkvėpimo šaltiniu, rašant „Karą ir taiką“. Tai karo istorijos šedevras ir kartu labai savalaikė pamoka apie imperines ambicijas ir jų pavojingumą.

„Grafo de Segiuro pagarsėjęs dienoraštis apie Napoleono Rusijos kampaniją nėra tik dar viena knyga apie Bonapartą. Ne, tai yra tūkstančių vadovėlių, komiksų, legendų, pamokymų ir apmąstymų būsimiems užkariautojams pagrindinis šaltinis... Segiuras nuostabiai primena to pražūtingo karo pradžios vaizdus...“

Time

„Šiame klasikiniame memuarinės literatūros apie karą veikale Segiuras puikiai pasakoja apie mūšius, sutriuškinimus, bėgimą, badavimą, paniką. Jis labai patraukliai iš arti parodo, kaip Napoleonas dvejoja, kaip būgštauja, kaip daro klaidas, vedančias į pralaimėjimą.“

The New Yourk Times

"Napoleono ir Didžiosios armijos istorija 1812 metais, II tomas"

„Nuo kiekvieno saulės spindulio šitas nuostabus miestas sutviskėdavo tūkstančiais įvairiausių spalvų" – į tokią Maskvą kaip nugalėtojas tikėjosi įžengti Napoleonas ir jo Didžioji armija 1812 m. rugsėjį. Deja, Rusijos planas buvo kitoks: didingoji sostinė turėjo žūti liepsnose, kartu su savimi nusinešdama Prancūzijos imperatorių ir jo kariuomenę. Deganti Maskva šokiravo, bet neprivertė Napoleono užmiršti savo tikslo ir atsitraukti. O jo karių jau laukė kitas iššūkis: netikėtai užklupusi žiema, naujoji rusų „sąjungininkė", privertusi Didžiąją armiją stoti į neišvengiamą kovą su šalčiu ir badu. Tai buvo kliūtis, kurios neįveikimas Napoleonui reiškė vieną – padėtą tašką jo šlovės istorijoje.


Ilgos ir varginančios prancūzų kelionės namo aprašymuose iškyla ir Vilniaus vaizdas. Mūšių bei nepritekliaus išsekintai kariaunai Lietuvos sostinė, turtinga sandėliais ir saugyklomis, žymėjo kančių pabaigą ir įžiebė paskutinę viltį išgyventi: „Jau vien tik jo pavadinimas ir artumas teikė šiek tiek energijos."


Tad ko verta pergalė ir žmogiškumas siekiant išlikti?

Kaip Napoleonas susitaikė su savo galybės pabaiga?

Kokiai daliai iš šešių šimtų tūkstančių Didžiosios armijos karių buvo lemta pasiekti Vilnių?

Ir ar svetingi buvo lietuviai karo nualintiems svetimšaliams?

Klausimai, į kuriuos atsakoma iš arčiau nei arti – savo akimis viską mačiusio Napoleono adjutanto Filipo Polio de Segiuro (Philippe-Paul de Ségur) atsiminimų knygos tęsinyje.



„Badas, sekinantis badas privertė visus tuos nelaiminguosius vadovautis tik gyvulišku išlikimo instinktu, žiauriausiais įpročiais, pasirengimu savo labui aukoti viską. Atrodė, kad susidūrę su atšiauria barbariška gamta, jie perėmė jos nuožmumą, jos įtūžį."