✅ Žaislai ir žaidimai -25% PIGIAU! Naršykite čia >> ✅
Įrašykite savo el. paštą ir informuosime, kai prekę turėsime
Johanas Huizinga (1872–1945) – garsus Nyderlandų istorikas, kultūros teoretikas, žaidimo teorijos kūrėjas, vienas iš šiuolaikinės kultūros istorijos pradininkų. Huizinga suprato istoriją kaip plačių kultūrinių veiklų visumą, įskaitant religiją, filosofiją, kalbą, papročius, meną, literatūrą, mitus, prietarus, meilę ir kt. Domėjosi viduramžiais ir Renesanso kultūra, dėstė orientalistiką, buvo Groningeno ir Leideno universitetų profesorius. 1916 m. tapo Nyderlandų karališkosios menų ir mokslo akademijos nariu. Johan Huizinga visada pasisakydavo apie politines ir socialines aktualijas. Antrojo pasaulinio karo metu jis kritikavo nacių režimą, dėl to buvo suimtas ir kalinamas. Vėliau valdžia jam uždraudė dėstyti Leideno universitete.
Jo knygos skirtos ne tik istorikams, kultūros teoretikams, bet ir plačiajam skaitytojų ratui.
„Rytdienos šešėliuose“ pirmą kartą buvo išleista 1936 m. Tai įtaigi Vakarų pasaulio analizė modernumo viduryje. Johanui Huizingai, išgarsėjusiam savo knygomis „Viduramžių ruduo“ ir „Homo ludens“ (abi į lietuvių kalbą išvertė Antanas Gailius), kelia nerimą ir rūpestį jo gyvenamas laikas – karo padariniai, meno ir kultūros griuvimas, dvasinė pasaulio apatija. „Rytdienos šešėliuose“ – istoriškai reikšmingas kultūros smukimo vertinimas dešimtmečiais prieš Antrąjį pasaulinį karą, skirtas autoriaus laikų Europos kultūros krizei aptarti.
Tyrinėdamas dvasinius negalavimus, autorius pateikia neginčijamą diagnozę ir nurodo priemones jai gydyti. Pats Huizinga įvardina knygą kaip „mūsų laikų dvasinės negalios diagnozę“. Tačiau joje gausu plačių istorinių apibendrinimų. Daugelis autoriaus įžvalgų skamba taip, tarsi būtų parašytos mūsų laikais.
Iliuzijos ir klaidingos pažiūros klesti visur. Labiau nei bet kada žmonės tampa pasaulio vergais, žudo ir tildo vieni kitus. Pasaulis kupinas neapykantos ir nesutarimų. Mūsų laikų dievai – mechanizacija ir organizacija – atnešė gyvenimą ir mirtį. Jos suraizgė visą pasaulį, sukūrė bendradarbiavimo galimybę, padėjo sukaupti jėgas ir bendrą supratimą. Tačiau kartu jos paspendė spąstus dvasiai, supančiojo ją. Jos nuvedė žmonių nuo individualizmo į kolektyvizmą, paneigdamos giliausias asmenines vertybes. Ar ateitis bus dar labiau mechanizuota, ar visuomenę valdys naudos ir jėgos reikalavimai?
„Sužalotas pasaulis“ – paskutinis garsaus Nyderlandų kultūros istoriko Johano Huizingos veikalas, rašytas pačiame Antrojo pasaulinio karo įkarštyje, 1943-iaisiais, bet išleistas tik karui pasibaigus ir jau po autoriaus mirties 1945 m. Ši knyga savaip papildo ir tęsia neseniai lietuvių kalba pasirodžiusį veikalą „Rytdienos šešėliuose“. Knygoje „Sužalotas pasaulis“ autorius mėgina nubrėžti Vakarų kultūros atsigavimo perspektyvas po pasaulinio karo, teigdamas, kad bus reikalinga „pasaulietinė askezė“. Tyrinėdamas dvasinius negalavimus, jis pateikia neginčijamą diagnozę ir nurodo priemones jai gydyti, aptaria kultūros atkūrimo šansus. Daugelis autoriaus įžvalgų skamba taip, lyg būtų parašytos mūsų laikais. Iliuzijos ir klaidingos pažiūros klesti visur. Paneigtos giliausios dvasinės vertybės. Kokia bus ateitis? Galime įsivaizduoti, kad pokarinė karta, pasiryžusi pertvarkyti visuomenę, norėtų panagrinėti, kaip praeitį ir dabartį analizuoja Huizinga. Nors jis nesulaukė šalies išlaisvinimo, tačiau žinojo, kad ji bus laisva, kad laisvė ir demokratija bus atkurtos. Huizingai kėlė nerimą, kad prieškarinis status quo paliktų daug netikusių idėjų ir požiūrių tiek valdančiųjų, tiek valdomųjų galvose. Tikriausiai jis buvo teisus.
Tik registruoti vartotojai gali rašyti apžvalgas. Kviečiame, prisijungti arba užsiregistruoti
