"Fondas"
12 067-ieji Galaktinės Eros metai. Jau dvylika tūkstantmečių klesti gigantiška Galaktinė Imperija, vienijanti daugybę žmonių apgyvendintų planetų. Tačiau nepermaldaujami psichoistorijos dėsniai skelbia, kad netrukus prasidės kruvini tarpžvaigždiniai karai, planetos praras ryšį su Galaktikos centru ir užslinks barbariški laikai, truksiantys ilgiau nei trisdešimt tūkstančių metų.
Kad šis laikotarpis sutrumpėtų iki vieno tūkstantmečio ir jo padariniai nebūtų tokie katastrofiški, Imperijos žlugimą numatęs psichoistorikas Haris Seldonas įsteigia Fondą. Į Terminuso planetą, esančią pačiame Galaktikos spiralės pakraštyje, persikelia Seldono vadovaujami mokslininkai – jie padės žmonėms kurti naują imperiją...
„Fondas“ – pirmas romanas iš Isaaco Asimovo septynių knygų serijos apie Fondą. Ši serija šiandien laikoma geriausiu visų laikų mokslinės fantastikos kūrinių ciklu.
Faktai apie „Fondą“
- 1965 „Fondas“ nurungė net „Žiedų valdovą“ ir laimėjo Hugo apdovanojimą kaip geriausia visų laikų knygų serija.
- Paulas Krugmanas, 2008-ųjų Nobelio premijos ekonomikos srityje laimėtojas, yra teigęs, kad būtent „Fondo“ serija jį paskatino domėtis ekonomika, kuri, anot jo, yra pats artimiausias psichoistorijai mokslas iš egzistuojančių realybėje.
- Mokslinės fantastikos parodijose, tokiose kaip Douglaso Adamso „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“, akivaidžiai matyti „Fondo“ įtaka.
Iš anglų kalbos vertė Birutė Lenktytė-Masiliauskienė
"Laiko mašina. Daktaro Moro sala"
Herbert George Wells (1866–1946) išgarsėjo mokslinės fantastikos romanais „Laiko mašina“ ir „Daktaro Moro sala“, dabar vadinamais fantastikos klasika. Kai kas juos gali laikyti nūnai labai populiariomis siaubo istorijomis, tačiau įžvalgesnis skaitytojas jose ras ir neraminančių žmonių visuomenės vystymosi prognozių ir būgštavimų dėl gyvuliškų instinktų prasiveržimų, dažnai pergalinčių pačių žmonių nusistatytas teisės ir moralės normas.
Britų rašytojas H. G.Wellsas (1866-1946) pagrįstai laikomas mokslinės fantastikos tėvu, nes jo knygos pravėrė duris naujiems žanrams, kuriuos vėliau išplėtojo kiti autoriai. Jo temos - kelionės laiku („Laiko mašina", 1895), moksliniai eksperimentai su žmonėmis („Daktaro Moro sala", 1896), žmonių antgamtinės galios („Nematomas žmogus", 1897), ateivių invazijos („Pasaulių karas", 1898). Šiame rinkinyje publikuojamos dvi pirmosios H. G. Wellso knygos.
„Laiko mašinoje" iš Viktorijos laikų persikeliama į 802701-uosius, kai mokslo progresas, rodos, turėtų būti išsprendęs socialines žmonijos problemas. Savotiškame rojuje gyvenantys „gėlių vaikai" ilojai dykinėja arba ieško vis naujų malonumų. Bet netrukus paaiškėja: gerą gyvenimą jiems užtikrina baisieji požemių gyventojai morlokai...
Romane „Daktaro Moro sala“ herojus skausmingomis operacijomis bando sužmoginti gyvulius ir laukinius žvėris, tačiau galiausiai pralaimi: Morui žuvus, pusžmogių žvėriška prigimtis diena iš dienos gožia jų žmogiškus bruožus, o pasakotojas, grįžęs į Angliją, dairosi į aplinkinius žmones ir jaučia iš visų besiveržiantį žvėrį: „Išeidavau į gatves, kad atsikratyčiau šių haliucinacijų, bet tykojančios moterys kniaukdavo man pavymui, slaptingi, godūs vyrai vogčia šnairuodavo į mane, pro šalį kosėdami praeidavo nusikamavę ir išblyškę darbininkai, nuolat skubėdami – tarsi sužeisti, krauju aptekę elniai... Ypač koktūs man buvo tušti, bereikšmiai žmonių veidai traukiniuose ir omnibusuose; jie daugiau panėšėjo į numirėlius nei į giminingas man būtybes...“ Vis dėlto pasakotojas galiausiai randa sielos ramybę, leisdamas dienas prie išmintingų knygų, nes jos „mūsų gyvenime – tai šviesūs langai, užžiebti spindinčių žmonių sielų“.
„Laiko mašina" - tikras malonumas fantastikos ir keistenybių mėgėjams. Ji privalo būti kiekvieno mokslinės fantastikos mėgėjo knygų lentynoje."
Dover Books
„Daktaro Moro sala" įstumia mus į žmogiškosios prigimties bedugnę. Siaubinga istorija, papasakota išties puikiai".
Rašytojas Victoras S. Pritchettas
Iš anglų kalbos vertė Gražvydas Kirvaitis
