Komandoro nužudymas, 1 dalis (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

Haruki Murakami romanas „Komandoro nužudymas“ prasideda panašiai kaip ir daugelis (gal net visų) japono rašytojų romanų: gyveno ramiai, niekam netrukdė ir staiga – prasidėjo!

„Komandoro nužudymas“ ekspozicija analogiška – gyveno sau ramiai neįvardintas portretų tapytojas, niekam netrukdė ir staiga žmona pasakė, kad nori skirtis. Tapytojas palieka žmoną, apsigyvena namelyje ant kalno ir vėl lyg ir viskas neblogai. Yra namelis, yra kalnai, yra drobės. Ir staiga atsiranda baltą kostiumą vilkintis žmogus, panašus į hipsterišką Gendalfą ir šliūkšteli burtų į ramybės bokalą.

Haruki Murakami herojus, ramusis tapytojas, atranda paveikslą „Komandoro nužudymas“. Jis buvo paslėptas palėpėje, į kurią patenkama per spintą, taigi čia vis tik yra sąlyginė spinta su skeletais. Prieš atrasdamas paveikslą, tapytojas sutinka pelėdą (ir tai dar kartą parodo, kad pelėdos nėra tuo, kuo atrodo). Vėliau atsiranda jau minėtas Gendalfas, kuris tampa panašesniu į pasenusį Getsbį (Haruki Murakami nejuokaudamas sakė, kad romanas „Komandoro nužudymas“ yra duoklė Frensio Skoto Ficdžeraldo atminimui). Naktimis iš po žemių skamba varpelis ir naujieji draugai nusprendžia prisikasti (tiesiogine prasme) iki garso šaltinio ir šią akimirką realybė pasako savo herojui galutinį „Sudie“. Šitaip baigiasi įžanga ir prasideda romanas.

Keli kritikai teigė, kad Haruki Murakami romanu „Komandoro nužudymas“ sėkmingai pabandė pakartoti romano „Prisukamo paukščio kronikos“ magiją. Ir tikrai – abejose knygose yra maždaug trisdešimtmetis tylenis, priverstas gyventi vienumoje. Yra mistinis vieno iš herojų antrininkas, gyvenęs Antrojo pasaulinio karo metais. „Kronikose“ yra šulinys, „Komandoro nužudyme“ – pilkapis. Neištikima žmona, asmenybės krizė, meditacija, ilgi dialogai ir siekis nuvesti panašią istoriją link kitokio finalo.

Taigi, ir savo naujame romane Haruki Murakami skaitytoją panardina į hipnotizuojantį ir sapnišką alegorinį pasakojimą apie mįslingą meilę, amžiną vienatvę, istorijos naštą ir nenusakomą ilgesį, kuris skatina žmogų kurti meną.

„Kai kurie rašytojai savo kūrybos veidrodį atsuka į mūsų pasaulį, o tokiems kaip Murakami jis yra vartai į visatą, slypinčią už to pasaulio ribų.“
Wall Street Journal

„Tyli Murakami magiškojo realizmo beprotybė.“
Washington Post

„Murakami tarsi burtininkas sulydo tai, kas kasdieniška ir siurrealistiška. Kaip ir kituose savo kūriniuose, šioje knygoje jis kviečia patirti neįprastus, priimti nenuspėjamus dalykus.“
San Francisco Chronicle

Haruki Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavičiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu.

Iš japonų kalbos vertė Gabija Enciūtė