Kodėl ieškome gyvenimo tikslo

"Ši naujausia Linnų dovana visiems mums yra nuostabiai paprasta ir aiški kaip ir Dievo duotas tikslas kiekvieno žmogaus gyvenimui. Ši knyga pulsuoja užkrečiama energija ir kelia šildantį jaudulį. Tai knyga ne skaitymui, o gyvenimui.“
Herbert Alphonso SJ, Romos Popiežiškojo Grigaliaus universiteto Dvasingumo katedros dekanas

„Jei jūsų unikalios tapatybės ir gyvenimo tikslo paieškos jums atrodo kankinančios ir aklos, ši knyga yra tikras lobis. Autoriai yra išmintingi dvasios vedliai. Labai rekomenduoju jums šią knygą.“
Len Sperry, Viskonsino Medicinos koledžo psichiatrijos profesorius

„Linnai turi nuojautą labai laiku pasirinkti temą ir savo mintis geba pateikti susiedami su mūsų kasdiene patirtimi. Šioje knygoje jie gilinasi į tai, kaip atverti savo unikalų pašaukimą gyvenime ir jį paversti dovana – dovana sau patiems, kitiems ir visam pasauliui. Tiems, kurie yra įklimpę mūsų karštligiškos kultūros liūne, ši maža knygelė yra turiningas apmąstymų ir maldos šaltinis, naudotinas tiek individualiai, tiek grupėse.“
Robert T. Sears SJ, Lojolos universiteto pastoracinės teologijos profesorius.

Prieš gimstant Dievas mums duoda slaptuosius nurodymus. Tai nereiškia, kad mūsų gyvenimas yra iš karto nulemtas ir neturime pasirinkimo laisvės. Žmogus turi savo unikalų vaidmenį pasaulyje. Atrasti gyvenimo prasmę ir tikslą nėra lengva, bet tai nėra neįmanoma. Reikia būti atviram savo norams, aplinkai, artimui, Dievo kvietimui.

Vertė Darius Kaunelis

IŠTRAUKA

Be­pras­my­bė sarg­di­na, o pra­smės nuo­jau­ta gy­do

Ap­skri­tai gy­ve­ni­mo pra­smės nuo­jau­ta ky­la iš nu­ma­ny­mo, kad vyk­do­me kon­kre­čią mū­sų gy­ve­ni­mui pa­ti­kė­tą mi­si­ją. Gy­ve­na­me kul­tū­ro­je, ku­rio­je daug, gal net dau­gu­ma, žmo­nių ne­ma­to gy­ve­ni­mo pra­smės ar juo nu­si­vi­lia dėl ta­ria­mo ne­su­ge­bė­ji­mo vyk­dy­ti sa­vo slap­tuo­sius nu­ro­dy­mus. Šis gy­ve­ni­mo pra­smės sty­gius, ku­ris, at­ro­do, mū­sų kul­tū­ro­je pa­sie­kė epi­de­mi­nį mas­tą, mus vei­kia fi­ziš­kai, emo­ciš­kai ir dva­siš­kai.

Kai užsi­i­ma­me veik­la, ku­rios pra­smės ne­ma­to­me, vi­suo­met ken­čia­me fi­ziš­kai. Pa­vyz­džiui, di­džiau­sias in­fark­to ri­zi­kos veiks­­­nys yra ne di­de­lis cho­les­te­­ro­lio kie­kis krau­jy­je, ne ju­dė­ji­mo sto­ka, ne rū­ky­mas ir net­gi ne aukš­tas krau­jo spau­di­mas. Aiš­kiau­sias šir­dies smū­gio „pra­na­šas“ yra ne ku­ris nors iš šių fak­to­rių, bet... pir­ma­die­nio ry­tas. Dau­gu­ma in­fark­tų žmo­nes iš­tin­ka pir­ma­die­nį tarp aš­tun­tos ir de­vin­tos va­lan­dos ry­to. Ty­rė­jai lai­ko­si nuo­mo­nės, kad in­fark­tas pir­ma­die­nio ry­tą iš­tin­ka dėl to, jog tuome­t žmo­gus pra­de­da dar­bo sa­vai­tę – dar­bo, ku­rio dirb­ti jam vi­siš­kai ne­si­no­ri. Kai dar­bas ne­tei­kia pa­si­ten­ki­ni­mo, ken­čia ne vien mū­sų šir­dis, bet ir vi­sas kū­nas.

Kar­tą kom­pa­ni­ja „Bo­eing“ nu­spren­dė iš­tir­ti 31 tūks­tan­tį Siet­lo fi­lia­lo dar­buo­to­jų kan­ki­nan­čią strė­nų skaus­mo „epi­de­mi­ją“, pa­pli­tu­sią tiek tarp in­te­lek­tu­a­lų dar­bą at­lie­kan­čių­jų, ku­rių fi­zi­nė veik­la ap­si­ri­bo­ja po­pie­rių stum­dy­mu ant sta­lo, tiek fi­zi­nį dar­bą dir­ban­čių dar­buo­to­jų, kil­no­jan­čių sun­kius daiktus. Pa­si­ro­do, pa­grin­di­nis strė­nų skaus­mo šal­ti­nis yra ne fi­zi­nė įtam­pa, bet ne­pa­si­ten­ki­ni­mas dar­bu. Tik­riau­siai kaip tik be­pras­my­bės po­jū­tis dar­bo­vie­tė­je yra prie­žas­tis, dėl ku­rios vie­na iš po­pu­lia­riau­sių ko­me­di­jų Ame­ri­ko­je yra „Dil­ber­tas“. At­ro­do, mi­li­jo­nai žmo­nių ta­pa­ti­na­si su Dil­ber­tu, ku­ris plu­ša sa­vo ma­žu­ly­čia­me ka­bi­ne­tu­ke, va­do­vau­ja­mas ne­kom­pe­ten­tin­go vir­ši­nin­ko, ma­nan­čio, kad jo žais­las – „pie­šian­ti dė­žu­tė“ su dviem ran­ke­nė­lė­mis – iš tie­sų yra su­dė­tin­gas kom­piu­te­ris.

Vie­nas iš ne­dau­ge­lio žmo­nių, ku­rie vie­šai įvar­di­jo šią dep­re­si­ją dar­bo­vie­tė­je kaip reiš­ki­nį, yra Maik­las Ler­ne­ris (Mi­cha­el Ler­ner), po­li­ti­nis ak­ty­vis­tas, psi­cho­lo­gas ir dva­sios vadovas. Jis tris­de­šimt me­tų ty­ri­nė­jo dir­ban­čių žmo­nių pro­ble­mas ir nu­sta­tė, kad dar­buo­to­jai la­biau­siai trokš­ta ne di­des­nių al­gų ar dau­giau leng­va­tų. Ne. Jų gi­liau­sio liū­de­sio šal­ti­nis yra dar­bo pra­smės ir tiks­lo sto­ka. Tai­gi dva­sios vadovas Ler­ne­ris įstei­gė ju­dė­ji­mą, pa­va­din­tą „Pra­smės po­li­ti­ka“, ku­rio tiks­las – Ame­ri­kos vie­ša­ja­me gy­ve­ni­me kaip pa­grin­di­nę sie­kia­my­bę įtvir­tin­ti pras­mę, glo­bą ir užuo­jau­tą, o ne eko­no­mi­nį pel­ną.

Be­pras­my­bės po­jū­tis mus pa­žei­džia ne tik fi­ziš­kai, kaip rodo aukš­čiau pa­teik­tas pa­vyz­dys apie „Bo­eing“ kom­pa­ni­ją, bet ir emo­ciš­kai bei dva­siš­kai. Pa­vyz­džiui, Ag­ne­sei San­ford, ku­ri il­gus me­tus ken­tė dep­re­si­ją, iš­si­va­da­vi­mas iš jos pa­ža­di­no su­vo­ki­mą, kaip svar­bu iš­ši­f­ruo­ti sa­vo slap­tuo­sius nu­ro­dy­mus. Jos dep­re­si­ja, kar­tais įgy­jan­ti ir su­ici­di­nį po­bū­dį, iš­ny­ko tik tuo­met, kai ji ėmė vyk­dy­ti at­ras­tą ypa­tin­gą sa­vo gy­ve­ni­mo mi­si­ją ir at­ra­do gi­les­nę gy­ve­ni­mo pras­mę. Ap­žvelg­da­ma sa­vo gy­ve­ni­mą, ji vie­nu me­tu gal­vo­jo, ar tik nė­ra taip, kad dep­re­si­ją kaip iš­ban­dy­mą jai at­siun­tė Die­vas: Ta­čiau da­bar aš taip ne­ma­nau. Grei­čiau ma­nau, kad Die­vas tie­siog sten­gė­si at­skleis­ti man skir­tus slap­tuo­sius nu­ro­dy­mus, su ku­riais bu­vau at­siųs­ta į pa­sau­lį, o aš nie­kaip ne­ga­lė­jau pri­im­ti to, ką Jis man mė­gi­na pa­sa­ky­ti. Tie­sa, aš pa­si­žy­mė­jau ra­šy­mo, ta­py­bos ir ak­to­rys­tės ta­len­tais, ta­čiau ne­ži­no­jau, kad taip pat tu­riu ir gy­dy­mo do­va­ną. Ši do­va­na sly­pi kiek­vie­na­me iš mū­sų, ta­čiau man ši sa­vy­bė tik­riau­siai bu­vo su­teik­ta kaip ypa­tin­ga do­va­na drau­ge su kon­kre­čiu nu­ro­dy­mu: „Da­ryk tai.“

Du iš di­džiau­sių mū­sų lai­kų dva­sios gy­dy­to­jų, Kar­las Jun­gas (Carl Jung) ir Eri­kas Erik­so­nas (Erik Erik­son), bū­tų pui­kiai su­pra­tę Ag­ne­sės iš­gy­ve­ni­mus. Psi­chiat­ras Jun­gas tvir­ti­no, kad su­lau­kus 35 me­tų am­žiaus kiek­vie­na emo­ci­nė kri­zė sy­kiu yra dva­si­nė kri­zė ar­ba pra­smės kri­zė. Eri­kas Erik­so­nas, pir­ma­sis psi­cho­lo­gas, pa­reiš­kęs, kad žmo­gus ne­pa­liau­ja vys­ty­tis vi­są gy­ve­ni­mą, bu­vo įsi­ti­ki­nęs, jog am­žiaus vi­du­rio kri­zė iš­si­spren­džia tuo­met, kai at­ran­da­mas pra­smin­gas bū­das rū­pin­tis ki­tais. Jis tai pa­va­di­no „ge­ne­ra­ty­viš­ku­mu“.

Pra­smės įta­ka emo­ci­nei svei­ka­tai ne­ap­si­ri­bo­ja tik am­žiaus vi­du­rio kri­ze. Kaip tei­gia Jo­ze­fas Šil­to­nas Pir­sas (Jo­seph Chil­ton Pe­ar­ce), anks­ty­vo­je pa­aug­lys­tė­je pa­si­reiš­kia spar­tus in­te­lek­to pro­gre­sas, ku­ris yra su­si­jęs su ide­a­liz­mo po­ten­ci­jos au­gi­mu. Tai­gi di­džiau­sias pa­aug­lio vys­ty­mo­si po­rei­kis yra daug kuo su­au­gu­sio­jo gy­ve­ni­mą ati­tin­kan­tis pra­smin­gas gy­ve­ni­mas, ku­ris ska­tin­tų ide­a­lis­ti­nių nuo­sta­tų for­ma­vi­mą­si.

Jei ide­a­liz­mo po­ten­ci­ja ne­ska­ti­na­ma re­a­li­zuo­tis, mi­li­jo­nai sme­ge­nų ląs­te­lių žū­va ir jau­nas žmo­gus nu­si­vi­lia gy­ve­ni­mu. Užuot puo­se­lė­ju­si ide­a­liz­mą, mū­sų švie­ti­mo sis­te­ma ska­ti­na pa­aug­lius reng­tis įsi­jung­ti į eko­no­mi­nę sis­te­mą, be­si­re­mian­čią kon­ku­ren­ci­ja ir pel­nu ki­tų as­me­nų są­skai­ta. Užuot puo­se­lė­ju­si ypa­tin­gą kiek­vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­mobū­dą, sis­te­ma ska­ti­na įnir­tin­gą da­ry­mą. Pir­sas tvir­ti­na, ir mes su juo su­tin­ka­me, kad Va­ka­rams bū­din­ga pa­aug­lių smur­to epi­de­mi­ja yra tie­sio­gi­nis nu­slo­pin­to in­te­lek­to au­gi­mo ir už­ge­sin­tos ide­a­liz­mo ener­gi­jos de­struk­ty­vaus pro­ver­žio re­zul­ta­tas, nes prieš juos at­si­ve­rian­čia­me su­au­gu­sių­jų pa­sau­ly­je vai­kai re­gi per ma­žai tik­ros pra­smės.

Ypa­tin­gas tiks­las iš­gy­do mū­sų ne­ga­les

Kaip be­pras­my­bė ga­li mus su­sarg­din­ti, gy­ve­ni­mo pra­smės ir tiks­lo nuo­jau­ta ga­li su­grą­žin­ti mums svei­ka­tą vi­so­se mū­sų esy­bės gran­dy­se. Pa­vyz­džiui, dr. Ber­nis Si­ge­lis (Ber­nie Sie­gel) at­ra­do su­ge­bė­ji­mą nu­ma­ty­ti, ku­ris jo on­ko­lo­gi­nių pa­cien­tų pa­tirs li­gos re­mi­si­ją, už­da­vęs jiems pa­pras­tą klau­si­mą: „Ar no­ri­te su­lauk­ti šim­to me­tų?“ Tie, ku­rie su gi­liu ti­kė­ji­mu gy­ve­ni­mo pra­s­min­gu­mu at­sa­ky­da­vo „taip“, bū­da­vo re­a­liau­si kan­di­da­tai įveik­ti li­gą.

Ber­nio Si­ge­lio at­ra­di­mą aki­vaiz­džiai pa­tvir­ti­na ir prie mir­ties bu­vo­ju­sių žmo­nių pa­tir­tys (PMP). Žmo­nės, at­si­ga­vę po prie­mir­ti­nės bū­se­nos, pa­pras­tai įgy­ja tvir­tą ir gi­lią gy­ve­ni­mo pra­smin­gu­mo nuo­jau­tą ir daug ge­riau su­vo­kia, ko­kie iš tik­rų­jų yra jų slap­tie­ji nu­ro­dy­mai. Iš­ty­ręs 350 žmo­nių, tu­rė­ju­sių PMP, dr. Mel­vi­nas Mor­zė (Mel­vin Mor­se) aiš­ki­na, kaip at­si­ra­du­si gy­ve­ni­mo tiks­lo nuo­jau­ta pa­ska­ti­na as­mens svei­ki­mą vi­suo­se lyg­me­ny­se: Žmo­nės, ku­rie yra tu­rė­ję PMP, vei­kia fi­ziš­kai ak­ty­viau nei li­ku­si po­pu­lia­ci­jos da­lis, val­go dau­giau švie­žių vai­sių ir dar­žo­vių, vartoja ma­žiau vais­tų, to­kių kaip as­pi­ri­nas ir ki­tos ne­re­cep­ti­nės tab­le­tės. Taip pat jie pa­si­žy­mi ma­žes­niu psi­cho­so­ma­ti­nių nu­si­skun­di­mų skai­čiu­mi, ma­žiau lai­ko ski­ria lais­va­lai­kiui ir jiems ma­žiau bū­din­gas ne­dar­bas nei ki­toms kon­tro­li­nėms gru­pėms.

Taip pat jiems bū­din­ga ma­žiau pa­slėp­tų dep­re­si­jos ir ne­ri­mo simp­to­mų nei bet ku­riai iš ki­tų kon­tro­li­nių gru­pių. Jie dau­giau lai­ko pra­lei­džia vie­nu­mo­je, už­si­i­m­da­mi as­me­ni­ne veik­la, me­di­tuo­da­mi ar ra­miai kon­tem­pliuo­da­mi. [...] Dau­giau lai­ko jie ski­ria sa­va­no­riš­kam ne­mo­ka­mam dar­bui ben­d­ruo­me­nės la­bui. [...] Jie di­des­nę sa­vo pa­ja­mų da­lį au­ko­ja lab­da­rai ir ne­re­tai dir­ba su pa­gal­ba su­si­ju­sį dar­bą, to­kį kaip glo­ba ar spe­cia­lių­jų po­rei­kių tu­rin­čių žmo­nių ug­dy­mas.