"Knyga apie ypač tyrą. Pirmasis lietuviškas alyvuogių aliejaus vadovėlis" - Pauliaus Jurkevičiaus vadovėlis alyvuogių aliejaus vartotojui.
Apie ką ši knyga:
- Apie šiuo metu labai madingą, bet vis dar menkai pažįstamą kasdienybės pagardą.
- Apie tai, kas gali kainuoti labai brangiai... Bet gali ir beveik nieko nekainuoti.
- Apie keistai kartų, intriguojančiai pikantišką produktą.
- Apie tą maisto ingredientą, kuris šiuo metu yra trokštamas, giriamas ir tuo pat metu nebaudžiamai falsifikuojamas.
Ši "Knyga apie ypač tyrą. Pirmasis lietuviškas alyvuogių aliejaus vadovėlis" žinoma, yra ir apie mus pačius. Apie tai, kaip mes valgome. Ir kaip lengvai save įtikiname, kad žymiai paprasčiau yra valgyti bet kaip, užuot valgius teisingai, patiriant skonio malonumą.
Galų gale, ši knyga - šiek tiek ir apie patį autorių. Apie jo išgyvenimo istoriją, gastronominius paklydimus ir atradimus, kurie prasidėjo Kauno klinikų operacinėje, o baigėsi... alyvmedžių giraitėje Italijoje.
Tai knyga apie įdomiausią žmonijos maisto produktą – YPAČ TYRĄ alyvuogių aliejų.
ĮŽANGA
Didžiuma autorių knygos pradžioje pateikia įvairių argumentų, paaiškinančių pačios knygos atsiradimo istoriją ir motyvus. Bene garsiausias literatūrinės motyvacijos pavyzdys priklauso prancūzų rašytojui Marceliui Proustui romane „Prarasto laiko beieškant": gerdamas arbatą herojus įsideda į burną nedidelį pyragaitį. Na, ir prasideda.., Išsivysto milžiniškas romanų ciklas. Ši knyga apie alyvuogių aliejų anaiptol nėra romanas. Greičiau atvirkščiai: kasdieniško maisto produkto vartojimo instrukcija. Taip bent turėtų būti. Tačiau kažin, ar taip bus. Bėda ta, kad aš puikiai prisimenu tą nulinį atskaitos tašką - pirmąjį alyvuogių aliejaus paragavimą, paragavimo aplinkybes ir šio gastronominio veiksmo sukeltus pojūčius. Tas momentas, matyt, ir turėtų būti laikomas šios knygos rašymo pradžia.
Vienaip ar kitaip, aš, žinoma, stengsiuosi nenuvilti tų šiomis dienomis įsisiautėjusio gastronominio bumo dalyvių, kurie laukia praktinių aliejaus vartojimo patarimų sąvado ir nelabai turi laiko gilintis į asmeninius autoriaus išgyvenimus alyvuogių aliejaus tema. Stengsiuosi, bet tikrai nežinau, ar lydės sėkmė. Paaiškinsiu kodėl.
Alyvuogių aliejus apskritai yra nesutvertas skubantiems. Kalbant madingais gastronomijos terminais, tai slow, o ne fast produktas. Ir nėra čia ko pritariamai linkčioti: anglišką žodelį slow - lėtai kažkodėl mėgsta būtent tie, kurie labiausiai neturi laiko. Tai lygiai toks pat atvejis, kai prie mikrofono traukia neturintį balso dainininką. Dažnai girdžiu tokią frazę: „Ar galėtumėte greitai, keliais žodžiais, išdėstyti „Slovv Food" judėjimo filosofiją?" Panašiai būna ir su alyvuogių aliejumi. „Ar galėtumėte greitai, keliais punktais, paaiškinti, kodėl alyvmedžiai auga neskubėdami, po keletą šimtų metų?.."
Yra ir kita priežastis, dėl kurios nesinorėtų apriboti savęs kertiniu mūsų gastronominės kasdienybės klausimu: galima ar negalima kepti (bulvių) ant alyvuogių aliejaus? Taip, alyvuogių aliejus yra kasdien vartojamas maisto produktas, panašiai kaip ir bulvės ar kopūstai. Vis dėlto neskubėkime daryti išvadų. Alyvuogių aliejus yra tas produktas keistuolis, kuriam apibūdinti pasitelkiame įpareigojantį ir įtartinu moralizmu dvelkiantį apibūdinimą „ypač tyras". Vis dėlto alyvuogių aliejus yra ne tik šiandien valgytų salotų, bet ir mūsų pasaulėžiūros, svarbių vertybinių nuostatų pagardas. Alyvuogių aliejus yra maistas - simbolis: tikėjimo, taikos, išminties, amžinumo. Alyvuogių aliejus yra maistas - ideologija. Jis atstovauja vakarietiškajai kultūrai. Galų gale, alyvuogių aliejus yra vienintelis maisto produktas, kuris gydo. Ir tai pripažinta oficialiai, tik dar ne visi tuo tiki.
Matote? Yra daugiau nei pakankamai priežasčių nerašyti dar vienos įprastinės receptų bei kulinarinių patarimų knygos apie populiarų maisto produktą. Smalsiai stebiu Lietuvos gastronominės kultūros reiškinius ir pastebiu, kad šalyje po truputį formuojasi normalus vidurinis išsilavinusių gastronomijos vartotojų sluoksnis. Daugiau ar mažiau būtent jam ir skirta ši knyga. Pastebiu ir kitus dalykus. Gan sparčiai brendęs vyno žinovų sąjūdis užaugino agresyvią „poskonio medžiotojų" kartą, kuriai nelabai rūpi maisto kilmė, teritorijos ir kiti slow dalykai. Jiems ir skirta organoleptinių pojūčių analizė ir alyvuogių aliejaus bei maisto derinimai. O kaip su tais mažumėlę susireikšminusiais intelektualais, kuriems maistas - tai ne tema, o fiziologiniai refleksai? Jie galės neskaityti, kokiais prieskoniais kvepia iš canino alyvuogių veislės išspaustas aliejus. Jiems tebus pirmoji knygos dalis - apie alyvuogių aliejaus simbolių aromatą.
Tikiuosi nenuvilti ir nenuilstamų teisingo kokybės ir kainos santykio ieškotojų. Juk alyvuogių aliejus - vienas dažniausiai (legaliai) falsifikuojamų maisto produktų. Venas labiausiai nenuspėjamų savo kainos svyravimais. Sveikos mitybos fanus paraginsiu nepamiršti ne tik teisingo riebalinių rūgščių santykio, bet ir seno romėnų posakio: in amaritudine salus {lot. „karčiuose dalykuose - sveikata").
Teisūs buvo romėnai ar ne? Skaitykite ir sužinosite. Bet prieš tai vertėtų pažvelgti į save: ką žinome apie alyvuogių aliejų? Daug? Šiek tiek? O gal viską? Knygos pabaigoje pateiktas specialus testas. Atsakykite į jo klausimus, patikrinkite atsakymus ir sužinosite, ar verta skaityti šią knygą.
