Klajoklių žemė. Kaip išgyventi XXI amžiaus Amerikoje

„Kai kurie vadina juos benamiais. Naujieji klajokliai nesutinka su tokiu apibūdinimu. Jie turi ir kur prisiglausti, ir transporto priemonę, todėl vadina save tiesiog beviečiais.“

Įprastą būstą išmainiusi į namelį ant ratų, autobusiuką ar automobilį, naujoji klajoklių gentis juda per Jungtines Amerikos Valstijas – nuo Meksikos iki Kanados, iš rytų į vakarus ir atgalios. Buvęs „McDonaldʼs“ viceprezidentas, darbo netekusi 38-erių moteris, į pensiją išėjęs San Fransisko taksistas... Knygos istorija sukasi apie Lindą May – septintą dešimtį pasiekusią linksmą ir rūpestingą kompanijos sielą, buvusią statybos technologijų specialistę, dabar gyvenančią iš sezoninių darbų. Ji didžiuojasi į save panašių žmonių atsparumu ir kūrybingumu – jie leidžiasi į kelią, kad išgyventų.

Šis pasakojimas „Klajoklių žemė“ apie naują subkultūrą – žmones, kurie dar visai neseniai gyveno įprastai, buvo vidurinės klasės dalis. Vieni neatsitiesė po 2008 metų ekonominės krizės, kiti, tiesiog nebeišgyvendami iš uždarbio, nusprendė atsikratyti nebepakeliamų sąskaitų ir būsto paskolų, kad išsaugotų laisvę.

Ši socialines temas tyrinėjančios žurnalistės Jessicos Bruder knyga įkvėpė Chloé Zhao pastatyti filmą „Klajoklių žemė“ (Nomadland, 2020), pelniusį Venecijos kino festivalio „Auksinį liūtą“ ir JAV Kino meno ir mokslo akademijos „Oskarą“. Autorė trejus metus keliavo su herojais – gyveno kemperyje ir dokumentavo jų kasdienybę. Knyga išversta į 24 kalbas, apdovanota Ryszardo Kapuścińskio premija, teikiama už literatūrinį reportažą. Pasakojimas paremtas J. Bruder tyrimu „Pensijos pabaiga“.

„Tvyro užkrečiamas jausmas – vyksta dideli dalykai. Šalis sparčiai keičiasi, senos struktūros byra, o jie – pačiame gimstančių naujovių sūkuryje. Vakaro tamsoje sėdint prie stovyklos laužo tai gali pasirodyti tarsi utopijos blyksnis.“

„Nuolat keliaujančių žmonių buvo visada – klajūnų, bastūnų, neramių sielų. Bet dabar, trečiajame tūkstantmetyje, atsirado nauja klajoklių gentis. Į kelią leidžiasi žmonės, kurie niekada nė nenumanė, kad teks gyventi tokį gyvenimą. Jie išsikelia iš namų ir apsigyvena „kilnojamajame turte“ – vanuose, nebenaujuose automobiliniuose nameliuose, mokykliniuose autobusuose, kemperiuose, karavanuose, treileriuose, dar kitokiuose nameliuose ant ratų ar tiesiog senuose sedanuose. Jie bėga nuo sunkių pasirinkimų, kurie užgriuvo juos, buvusius vidurinės klasės žmones. Nuo tokių sprendimų kaip: susitvarkyti dantis ar pasilikti tuos pinigus maistui? Sumokėti dalį būsto paskolos ar apmokėti sąskaitą už elektrą? Sumokėti mašinos paskolos įmoką ar nusipirkti vaistų? Apmokėti būsto nuomą ar grąžinti dalį studijų paskolos? Nusipirkti šiltų drabužių ar degalų į darbą ir atgal?“