Klaipėdietiškos istorijos ir kareiviškos dainos prie statinės

Autoriaus noras kuklus: pasidalinti autentiškais savo prisiminimais apie pokario po antrojo pasaulinio karo ir vėlesnio laikotarpio Klaipėdą. Tai nėra nei oficiali, nei nuosekli miesto istorija, tik jo gyventojų istorijos ir istorijėlės, spalvingos ir vaizdingos tiek, kad nejučiom sudomina skaitytoją uostamiesčio gyvenimu. Klaipėda visą laiką buvo atskiras nuo Lietuvos, kitoniškas miestas. Po karo jo kitoniškumas buvo unikalus: oficialūs šaltiniai teigia, kad Raudonosios Armijos užimtoje Klaipėdoje tebuvo tik keli gyventojai. Atvykėliai iš Lietuvos vadino jį vokišku, atvykėliai iš Rusijos - vakarietišku. Jo vakarietiška išvaizda ir rusiškas - tarybinis gyvenimo būdas labai kontrastavo. Iš Rusijos ir kitų respublikų atsikraustė ne šviesuomenė, bet didžiausiaja dauguma tikriausi proletarai, kurie atsinešė savo kultūrą, ne visada mums artimą. Daugiausiai gyventojų ilgai buvo rusakalbiai. Miesto gyventojų visuomenė ir gyvenimo būdas pradėjo formuotis visiškai iš naujo. Lietuviams prie to reikėjo labiau prisitaikyti. Žingsniai link lietuvybės gaivinimo ir įtvirtinimo buvo lėti ir maži, bet atkaklūs. Ne staigios permainos, bet kasdieninės pastangos ir plečiama apgalvota veikla formavo lietuvių tautinę savimonę iki nepriklausomybės atgavimo.

Autorius norėjo per savo patyrimus ir įspūdžius parodyti, iš ko ir kaip formavosi pokario Klaipėdos visuomenė, kaip kūrė savo miestą. Kai kurių asmenų pavardės ir vardai yra pakeisti. Dėl lengvo stiliaus ir linksmų istorijų kūrinys tinka laisvalaikio skaitymui.

Nuotaikingos kareivių dainos, užrašytos 1938-1940 m. ir pirmą kartą atspausdintos, suteiks smagumo ir kultūros tęstinumo bei tautos dvasinės bendrystės pajautimą.