Kitas krantas: fotografijos, 1976-2004

Virpanti siela, slėpdamasi nuo kasdienybės, pakeitė mąstymą ir pojūčių receptorius. Sielos analizė tapo vienintelė ir tikra egzistencijos prasmė, o kūryba, kaip tam tikra to proceso antropologija, — vieninteliu ir tikru objektu, vertu kančių ir paties gyvenimo.
Pragyventa ir išgyventa epocha, perleista per emocinę prigimtį ir patirtį, virsta žmogaus būsena, kaip reakcija į subjektyvias tiesas. Tai — apgyvendintas egzistenciniame blyksnyje meditatyvus kalbėjimas apie žmogų, jo unikalumą ir nepakartojamumą. Suvoki tą dovaną kaip išskirtinumą, galimybę jausti, liūdėti, džiaugtis Gyvybės unikalumu, stebėti ir stebėtis Paslaptimi, priartėti ir nutolti nuo jos įminimo. Tik girdintis ir analizuojantis tylą jaučia ir patiria visą gyvenimo įvairovę.
„Kitas krantas" — metafora, ženklas, gyvybės kaip reiškinio laike, žmogiškosios patirties ir sielos išklotinė. Tai suaugusi su tavimi būsena, tam tikras etapas tavyje ir laike, atspaudas, kurio negalėsi panaikinti. Ta būsena skausmingai sava — kaip dvasinis skausmas, stiprėjantis, rudeniui atėjus. Gyvenimas žavus tuo, kad siela skauda. Jautrus žmogus atveria Duris giminingai sielai.
Dešimtmečius meditavusi ir kryptingai klaidžiojusi būties labirintais, ji stebėjimo ir analizės objektu pasirinko savo portretą. Dėkingas jai, kad kritiniuose gyvenimo vingiuose ji nepaliko manęs ir leido praskleisti Didžiosios Paslapties šydą fotografijos kalba. Viskas turi pradžią ir pabaigą. Tik Kitas Krantas, keliaujantis laiku, niekada nepriartėja, tiesiasi begalybėn, Amžinybės link.
Žiūriu pro langą, matau miestą. Iš kaminų vinguriuoja dūmelis, ištirpstantis rūke. Vos linguoja belapiai medžiai. Ankstyvas pavasaris. Horizonto linijos nematyti. Kažkur apačioje eina žmonės, važiuoja mašinos. Aš jų nematau — užstoja lan