Keturi muzikiniai žvilgsniai žydų tema (CD)

Žydų tema užima ypatingą vietą XX a. muzikoje – epocha, žydų atžvilgiu buvusi tokia prieštaringa, negalėjo to apeiti mene. Viena vertus, XX a. aiškiai bylojo, kad pasaulis pasikeitė, tapo liberalesnis ir tolerantiškesnis: žydų muzikai iškilo į pirmąsias muzikos elito gretas, prakalbo specifine žydų muzikinei saviraiškai būdinga intonacija ir tai liudijo visiškai naują istorinę realybę žydų gyvenime. Kita vertus, antisemitizmas niekur nedingo, priešingai, dar niekada jis nebuvo pasiekęs tokių mastų, o blogio protrūkiai niekada anksčiau nebuvo lydimi tokio smurto ir tokių kančių. Menininkai negalėjo nereaguoti, praleisti tai tylomis – jų kūryba smerkia blogį, iškelia gėrį, liudija, o kartais tiesiog šaukte šaukia apie gėdingus istorijos puslapius.

Visa tai savo kūryboje įamžino keturi didieji XX a. kompozitoriai – Maurice´as Ravelis, Darius Milhaud, Aaronas Coplandas, Dmitrijus Šostakovičius. Kiekvienas jų gyveno ir kūrė skirtingu laiku, skirtingose vietose, buvo skirtingų meninių pažiūrų. Ravelis ir Milhaud buvo žymiausi prancūzų kompozitoriai – vienas impresionizmo krypties, kitas vadinamojo Šešeto mokyklos tradicijų kūrėjai. Šostakovičius brėžė naujus rusų muzikos kelius, Coplandas tapo Amerikos klasiku. Kompozitorių sąlytis su žydų dvasiniu pasauliu taip pat labai skirtingas – žydų kilmės buvo tik Coplandas ir Milhaud, tačiau visi keturi kūrėjai atstovavo tolerancijos idėjomis grįstai humanistinei kultūrai. Savo kūryboje atskleisdami žydų temą, jie kiekvienas savaip pažvelgė į žydų pasaulį, išsakė savo mintis ir jausmus.

Jų muzikoje viskas skirtinga ir bendra, nepakartojama ir universalu. Toks ir yra gyvenimas, supinantis priešybes – amžinybę ir kasdienybę, džiaugsmą ir skausmą – ir atrandantis sankirtos taškus. Gal kaip tik todėl šių kompozitorių išsakytas žodis žydų tema yra toks visaapimantis ir išmintingas, įprasminantis tai, kas buvo, ir su viltimi skelbiantis tai, kas turėtų būti ir dar tik bus. Pažvelgę į pasaulį per žydų temos prizmę, kiekvienas jų pažvelgė ir į patį save, išreiškė tai, kas svarbu jam, pabandė suvokti savo paties esybę.

Ravelio „Dvi hebrajiškos melodijos“ (Deux melodies hébra?ques, 1914) balsui ir fortepijonui – tokios priešybės. Pirmoji, „Kadišas“, – gedulinga giesmė, kupina skausmo ir kančios. Tai tarsi žydų temos preambulė – likimo ir neišvengiamybės ženklas, ypač tragiškai ir simboliškai skambantis dar tik auštant XX a. Antroji ciklo daina „Amžinoji mįslė“ (L'énigme éternelle) skelbia visai kitas tiesas. Apgaulingai paprasta, ji kupina vilties, sudaro akivaizdų kontrastą dramatiškai „Kadišo“ deklamacijai. Mįslingai ištirpdama tyloje ji taip ir lieka kaip atsako nesulaukęs klausimas.

Hebrajų daina („Mejerke, main Suhn“) iš ciklo „Keturios liaudies dainos“ (Quatre chanson populaires, 1910) – kitas Ravelio susilietimas su žydų tema. Ši daina – tėvo ir sūnaus pašnekesys. Penki klausimai, kuriuos tėvas užduoda sūnui ir į kuriuos šis atsako, yra tarsi nesibaigiantis, nenutrūkstantis, iš kartos į kartą atsinaujinantis tėvų ir vaikų dialogas, prasidėjęs neatmenamais laikais ir besitęsiantis per amžius. Atsikartojančios, vis kitokią emocinę būseną išreiškiančios tėvo intermedijos ir laisvai improvizuojami sūnaus atsakymai tarsi iliustruoja paralelius tėvų ir vaikų pasaulius.

Coplando trio fortepijonui, smuikui ir violončelei „Vitebskas. Studija žydų tema“ (1928) – dar viena žydų gyvenimo plotmė. Čia susiduria du pasauliai – reali kasdienybė ir vaizduotės mistika. Vienas yra visų matomas ir girdimas, kitas – nepakartojamas, lakus, neapibrėžtas, sumegztas iš prisiminimų ir pasakojimų, egzistuojantis pasąmonėje, kurioje neįtikėtini prasimanymai virsta tikrove. Kūrinio autorius gimė Amerikoje, užaugo pirmosios kartos emigrantų iš carinės Rusijos šeimoje. Jo „Vitebskas“ – mistikos kupinas „sėslumo ribos“ žydų pasaulis, atpasakotas amerikiečiui būdinga kalba. Paskata, inspiravusi Coplandą imtis šio darbo, buvo Anskio teatrinis veikalas „Dibukas“, parodytas Niujorke garsios žydų trupės „Gabima“. Dibukas yra žydų folkloro personažas – persikėlusi siela, apleidžianti numirėlio kūną ir įsiskverbianti į gyvą žmogų, priklausanti ir praeičiai, ir dabarčiai. Tai daugiaprasmė alegorija, simbolizuojanti būtį išeivijon likimo nublokštos tautos, išsaugančios praeities atminimą, įkvėptos ateities vizijos.

Milhaud „Septynšakė žvakidė“ (Le candélabre ? sept branches), op. 315 (1951), – fortepijoninis septynių pjesių ciklas, kurio kiekviena dalis skirta septynioms pagrindinėms žydų religinėms šventėms. Nesibaigiančio laiko rato ir amžinybės tema pasakojama paprastai, nuoširdžiai, be nereikalingo patoso. Taip šią temą pateikia kompozitorius – labai religingas žmogus, matęs fašizmą, išgyvenęs savo artimųjų žūtį, tačiau nepraradęs vilties ir tikėjimo. Gebėjimas užgniaužti asmeninį skausmą ir išsaugoti šviesią, pozityvią pasaulėjautą – autoriaus muzikinis atsakas į išbandymus, kuriuos jam ir jo tautiečiams lėmė likimas.

Šostakovičius – ne tik stalinizmo ir fašizmo nusikaltimų liudytojas, bet ir griežtas kaltintojas. Žydų tema jo kūryboje yra viena svarbiausių. Toks yra ir karo metais sukurtas Trio Nr. 2, op. 67 (1944), – vienas tragiškiausių kompozitoriaus kūrinių. Jame muzikos priemonėmis įprasminta žmogaus ir visos tautos išgyventa tragedija. Šostakovičius nebuvo žydas, bet ši tema jį labai jaudino. Užsipultas, kad į savo Tryliktąją simfoniją įtraukė eiles apie masines žydų žudynes Babij Jare, vietovėje prie Kijevo, ir tuo tarsi priekaištauja valdžiai dėl nutylimos tiesos, o gal net ją kaltina dėl antisemitizmo, kompozitorius sušuko: „Antisemitizmas Tarybų Sąjungoje yra, ir tai netoleruotina, su tuo reikia kovoti. Apie tai reikia garsiai šaukti!“ Tokia buvo principinė Šostakovičiaus pozicija, tokia buvo jo geniali muzika.

Keturi iškilūs XX a. kompozitoriai, keturi žvilgsniai į žydų tautos gyvenimą ir likimą, įprasminti muzikos šedevruose, tapusiuose didžiu XX a. m