Kelyje į antžmogiškumą (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

Visos paslaptys labai paprastos, nes Tiesa paprasta, tai paprasčiausias dalykas pasaulyje, kaip tik todėl mes jos ir nepastebime.

Šri Aurobindo Satprem knygoje “Kelyje į antžmogiškumą” perduota Mokytojo patirtis ir pajauta…

IŠTRAUKA

Mes pradėsime eiti į Harmoniją…

Kadangi gyva širdis milijonų esybių, kurios nežino, neprašo, kad mes būtume teisūs, nes Tiesa, neišreiškiamas daiktų švelnumas ir kiekvienas daiktas neperduos mums savo teisumo, ir kas galėtų tapti tikru, kas galėtų tapti kitu, ką jis iš tiesų gali padaryti? Mes galime persisotinti kančiomis ir sunkumais, mes galime būti pilni menkystės ir dar kartą menkystės, klaidų, kurios puošiasi šviesos lašeliais, žiniomis, kurios klupinėja savo duburiuose, gėrybių, esančių slapto blogio šviesiais šešėliais, laisvės, kuri užsisklendžia savo pačios gebėjime – mes galime kentėti ir kentėti, ir net pats mūsų kentėjimas yra slapta palaima. Tiesa, lengva Tiesa, išslysta iš mūsų tamsių ar šviesių kilpų, ji nubėga, ji vėjo dvelkime, šaltinio čiurlenime, ji liejasi visur, nes ji visko šaltinis, ir net šiugžda mūsų melo gelmėje, nenuleidžia akių nuo mūsų tamsos ir šaiposi; ji spendžia mums savo slaptus spąstus, tokius slaptus, jog mes nieko nematome; ji kas minutę ir visur duoda mums tūkstančius ženklų, bet tokių skubių, tokių netikėtų, tokių prieštaraujančių mūsų regėjimo manierai, tokių nerimtų, kad mes praeiname pro šalį.

Mes matome tik ugnį… Ir ta ugnis, kaip mūsų gėrio lašas blogyje, mūsų brangus lobio lašas skurde, mūsų šviesa chaose, viskas, kas lieka iš tūkstančių rankų judesių ir šviesos, kuri dingsta, mažytis niekas, kuris kaip viskas, mažutėlaitė didžiulės kančios dainelė – mes daugiau neturime nei gėrio, nei blogio, nei gyvenimo, nei šviesos, nei tamsos, nei rytojaus, nei vakardienos – viskas panašu, viskas skurdu juodame ir baltame, bet mes turime tą visai mažą judančią ugnelę – tai rytojus, šiandiena, tai švelnus šnabždesys iš sielvarto gelmių, tai mūsų nuodėmės dorybingumas, tai šilumos lašas viršuje ir apačioje, naktį ir dieną, atgailavime ir džiaugsme, vienumoje ir minioje, pritarime ir nusivylime – viskas panašu, viskas dega ir dega; tai rytojus, tai vakarykštė diena, tai dabar, tai visuomet, tai mūsų vienintelė būties diena, mūsų maža liepsnelė, mūsų mažos liepsnos rojus, mūsų liepsnos viršūnė būties slėnyje, mūsų mažos liepsnos, kuri nežinia kodėl dainuoja, platumas. Tai mūsų palydovas, mūsų draugas, mūsų žmona, mūsų variklis, mūsų tėvynė – TAI YRA. Ir tai puiku. Ir tuomet vieną sykį, pakėlę galvą, pamatysime, jog apvalkalo daugiau nėra. Yra tyliai visur deganti ugnis, kuri viską žino, viską myli, viską supranta, ir tai kaip dangus be praeities: tai taip paprasta, kad mes niekuomet ir nepagalvojome, tai taip ramu, nelyginant kiekviename laše vandenynas, taip šypsomasi, taip aišku, kad ji pereina per mus, įeina, tai čia, tai ten žaidžia, tai vaisku kaip oras, tai tarsi niekas, keičiantis viską, ir galbūt tai viskas.

Taigi, mes naujo pasaulio Harmonija… Ji teka viršuje, sąmonės viršūnėse, tai nuolat judantis ritmas, nekylantis ir nesileidžiantis, gilioje amžinybėje, kuri teka ir teka kaip pats save apdainuojantis džiaugsmas, kuri plukdo savo neaprėpiamą upę su nesibaigiančiomis bangomis, kuri neša žvaigždžių žvirgždą ir visas tas žemes, ir visas tas jūras, kuri viską neša savo ramiu žėrinčiu veržliu judesiu, neišreiškiamą garsą, kuriame yra visi garsai ir visos gaidos, muzikos lydinys, vienas auksinis protrūkis, trykštantis iš laiko gelmių, meilės šauksmas ar džiaugsmo šauksmas, tikras triumfas, kuris vienu žvilgsniu apima visus tuos pasaulius ir visus amžius, ir berniuko sielvartą ant tos žydros upės kranto, ir ryžių laukų šilumą, ir to senio mirtį, pilną ramybės lapelį, kuris virpa pietų vėjyje ir kitką, begaliniai kitką, kuris visuomet vienas ir tas pats, kuris pirmyn, atgal juda didelėje upėje, perplaukia ją čia ir ten, kuris pereina, niekuomet nepereidamas, kuris auga ir eina ten, prie didelės auksinės jūros, iš kurios jis išėjo, nešamas silpno ritmo nuo didžiojo ritmo, mažos kibirkštėlės nuo didžiosios auksinės ugnies, kuri nemiršta, kibirkštėle, maža nuolatine gaida, kuri pereina per visus gyvenimus, visas mirtis, visus sunkumus ir džiaugsmus, neapsakomai pritvinkusi žydra erdve, kuri tarsi pripildo plaučius amžinu oro apvalkalu, sukurdama visišką atsinaujinimą; muzikos garsai visur, nieko daugiau, išskyrus dainuojančią žydrynę – didis pergalingas srautas, kuris nuneša mus visiems laikams, pakėlęs ant savo žemės sparnų. Ir viskas perpildyta. Visata – stebuklas.

Tačiau Žemė, mažoji Žemė sukasi apačioje, sukasi savo bėdose ir nežino, nemato to džiaugsmo, kuris ją neša, ir kad ji egzistuoja, nes kas galėtų egzistuoti be to džiaugsmo, kuris viską laiko, be prisiminimo, kuris nuolatos yra ir juda, būdamas būtybių ir daiktų širdyse?

Aš, Žemė, turiu didesnę valdžią, negu dangus
Mano vienišas skausmas didesnis už tuos rožinius džiaugsmus,
Jis – mano raudonas kartus septynerių ekstazių pasėlis,
Mano galia pilna mano tolimo Balso aido,
Aukščiausias užbaigtumas liepsnodamas veržiasi
Paliesti aukščiausią, nežinomą begalybę,
Amžinybė suskaldyta į mažus trumpalaikius gyvenimus,
Ir dievybė užmūryta akmenyje ir dumble.

Ir ritmas išsisklaidė, suiro, pavirto dulkėmis, kad įeitų į to pasaulio širdį ir pasidarytų šimtakojo ar mažo šapelio, virpančio vėjyje, dydžio, kad smegenys jį suprastų ir praeivis pamiltų. Mes išgavome iš jo stulbinančią muziką, įvairiaspalvius džiaugsmo, sielvarto paveikslus – mes negalime sulaikyti viso srauto, jo nesuardę. Mes iš jo sukūrėme lygtis, poemas, architektūrą, mes pagavome jį savo mašinų spąstais, mes uždarėme jį amulete ar mintyje, kadangi nepakeliame jo didelio tiesaus srauto spaudimo. Ir mes pasidarėme rūsius, pragarą, kuriame nėra to ritmo, nėra nakties atmosferos didelio apvalkalo, – tai mažojo žmogaus, kuris tiki savo darbu, tiki tik savo mašinos mygtukais ir savo intelekto sienomis, smaugimas. Mes padalijome į kvadratus, padauginome, suskaidėme, iki begalybės automatizavome, ir čia mes daugiau nieko nematome, nieko nesuprantame, todėl, kad netekome didžiojo kvėpavimo vienintelio mažo oro gurkšnio, vieno mažyčio didžiosios Prasmės spindulėlio, mažos gaidelės, kuri viską myli, viską supranta.

Ir kadangi mes viską aplink save uždarėme, užsibarikadavome lukšte, užsidėjome savo mąstymo logikos šarvus, aprūpintus šalmais ir antenomis, mes pasakėme, jog ši Harmonija, šis Ritmas neegzistuoja, kad jis toli-toli aukštai, tas mūsų dorybingumo rojus, ar kad jis mūsų mažų antenų traškėjimas, nesuvokiančios visuomenės svajonė, išsivysčiusios žemės kirmėlės produktas, dviejų įsimylėjusių molekulių susitikimas – panašiai kaip anų laikų atmesdavo nežinomas žemes, taip mes atmetėme erdvę ir laiką, pernešėme į kitą geografiją Hanžą ir Eldoradą, kurių mes dar neįveikėme, – puikių tos mažos upės brastų. Tačiau Hanžos ir Eldoradas čia, ir daug kitų stebuklų, daug kitų didžiojo Srauto srovių, ir viskas čia, po mūsų kojomis, jei mes praversime mažąjį lukštą ir liausimės siuntę į dangų ar ilgam atidėlioję tai, kas kiekvieną minutę ir kiekvienoje erdvės dulkelėje dainuoja. Tai naujo pasaulio Harmonija, didžiojo „Aš“ džiaugsmas, ji čia, ji tučtuojau bus čia, jei mes panorėsime. Užtenka tiktai nusiimti akidangčius. Užtenka tikro žvilgsnio, paprasto žvilgsnio į didįjį pasaulį. Užtenka mažos ugnelės viduje, kuri sudegins visus šarvus, visus sunkumus ir visus apvalkalus, nes kito sunkumo, kaip būti ten, nėra.