Kėdainiai – miestas ir kraštas

Apie Kėdainius galima kalbėti ir klausytis, rašyti ir skaityti, piešti ir fotografuoti. Juos galima girdėti, liesti, užuosti, išgyventi. Kaip ir viskas gyvenime, vieni šių potyrių pakeriantys, kiti - nuviliantys. Žavėtis miesto praeitimi beveik privaloma, kaip ir kritikuoti dažnai blausią jo dabartį. Tam, kad galėtume išsaugoti ir palikti istorijai tai, ką mums perdavė garsūs Kėdainių statytojai ir niekieno nebeprisimenami puoselėtojai.

Miestų iš žvejų ir žemdirbių kaimelio pradėjo statyti Radvilų dinastijos pirmtakas Astikaitis. Ant menamų baltiškosios šventvietės pamatų jo pakviestas architektas sukūrė pirmąjį miesto istorijos puslapį - Šv. Jurgio bažnyčią. Kalvos viršūnėje žibantis gotikinis perlas buvo pradžia - kiekviena epocha čia palikdavo savo puslapius. Juos galime versti kaip turtingą meno istorijos albumą su renesanso, baroko ir neoklasicizmo iliustracijomis. Miesto kūrėjai gatves ir aikštes papuošė ne tik klasikinėmis istorizmo ir modernizmo puošmenomis, bet ir liaudiškojo baroko, fachverko, osmanų, neobizantiškojo stilių inkliuzais.

Miesto knygoje galima rasti įvairių tautų ir tikėjimų gyventojų įrašų. Pirmųjų miestiečių prie Eismilgos šlaitų sukurta seniausioji aikštė vėliau suspindo žydų architektūros stiliais. Aplink ant Nevėžio senvagių supiltą naują rinką gyventojai kėlė renesansinius ir manieristinius frontonus. Pagrindine miesto gatve virtusioje didžiojo kelio dalyje mūro namų tradicijas tvirtino škotų pirkliai. Krikščioniškųjų tikėjimų bendruomenės ant kalvų ir kalvelių išdidžiai kėlė savo bažnyčių bokštus.

Deja, daugybę Kėdainių miesto albumo puslapių negailestingai išplėšė laikas. Gaisruose sudegė ištisi tomai su krikščioniškaisiais ir žydiškaisiais medinės architektūros kvartalais. Antrojo pasaulinio karo audrose griuvėsiais virto tarpukario modernizmas. Rekonstrukcijose žuvo daug manieristinių fasadų, tik pastaruoju metu iš gausybės buvusiųjų atkuriamas vienas kitas renesansinis frontonas. Urbanistinės mados negailestingai trynė pirmtakų kūrybą. Susitraukė aikštės, išnyko ar keitėsi gatvės.

Tačiau XIX a. išradimas - fotografija - žmogui davė į rankas stebuklingą prietaisą, kuriuo galima įgyvendinti vieną žmonijos svajonių - sustabdyti laiką. Fotografai, kažkada užfiksavę akimirkas, leidžia mums nusikelti į praeitį. Nors kol kas tik virtualiai, tačiau ir šis vaizdas dažnai gniaužia kvapą. Kėdainiuose daugiau kaip prieš šimtmetį besidarbavusių D. Urbanavičiaus, U. J. Krigerio, Mejerio Jofės ir kitų fotografijos mums leidžia pamatyti aikščių šurmulį, dingusias vietas, praėjusias madas, pamirštus veidus. Kiekviena epocha turėjo garsiausius savojo laiko sargus, saugančius gatvių atmintį. Fotografai įamžina miestą istorijai ir parodo laiko išplėštus jo albumo puslapius.

Vydas Bečelis, išleidęs ne vieną nuotraukų albumą, yra vienas iš tokių. Smartfonų ir muilinių epochoje išsaugoti gebėjimą tobulai „pagauti" praeitimi virstantį akimirksnį yra didelis iššūkis. Kai daugeliui vaizdo meistrų nelengva pamatyti dabartį, Vydas joje fiksuoja praeitį. Fotografo darbai yra ne visiems pagaulaus esamojo laiko kasdienybės metraštis. Nuotraukose atsispindi senojo miesto vienatvė, liūdesys ir dingusio laiko ilgesys. Naujasis autoriaus albumas„Kėdainiai. Miestas ir kraštas" ne išimtis. Nors į kelionę laiku su šia fotografo knyga leisis tik ateities kartos, tačiau jau dabar kai kurie puslapiai nukelia į išėjusius Kėdainius. į tuos, kuriuose buvo daugiau romantikos, daugiau gamtos, daugiau meilės miestui. Ten dar galime pajausti miesto aikštės erdvę Senojoje Rinkoje, kai ši nebuvo paversta tepaluotu mašinų garažu. Pamatyti medinius žydų kvartalo reliktus Smilgos gatvėje. Pastovėti medžio paunksmėje Didžiojoje Rinkoje, kai Kėdainiai titulavosi žaliuoju miestu.