Kažkas prarasto, arba Penktoji aveniu

Kaip susigrąžinti meilę, kai savo rankomis ją pražudei? Ilgai lauktas romano „Kažkas naujo, arba 47A” tęsinys!

„Ar kada nors susimąstėte, kaip lengva įsimylėti? Kaip lengva apsvaigti nuo salsvo tarsi vynas jausmo. Kaip lengva skrajoti padebesiais. Taip, įsimylėti lengva, bet ar kada pagalvojote, kaip sunku mylėti? Kaip nelengva išsaugoti ir branginti jausmą, kurį gauname be jokios instrukcijos".
Donata Kontenienė

Žvarbią žiemos dieną už kampo dingęs geltonas taksi išsivežė ne tik raudonplaukę Jumą. Išsivežė ir išlepusio milijonieriaus Danielio Silverio širdį. Širdį, kuri, atrodė, niekada nesugebės mylėti.

Užkariauti žavią padavėją Danieliui Silveriui atrodė nuotykis. Kažkas naujo nuobodžioje turtuolio rutinoje. Neleido sau nė pagalvoti, kad paprasta mergina iš Arizonos pažadins jame tai, ko nė neįtarė turįs. Tik kai jau atrodė, jog laimė ranka pasiekiama, Juma sužinojo tiesą. Ir toji tiesa išginė ją iš Niujorko – kuo toliau nuo Danielio Silverio ir jo paslapčių.

Dvi kraujuojančias širdis skiria tūkstančiai mylių, klastingus planus rezga palikta sužadėtinė, o nuo dar didesnio skausmo bando apsaugoti šeima. Tačiau Danielis Silveris neleidžia sau pasiduoti be kovos. Jis turi susigrąžinti Jumos pasitikėjimą ir meilę. Jis privalo sugrąžinti ją į Niujorką ir į savo gyvenimą...

„Niekuomet nepuoselėjau vilčių tapti rašytoja. Maniau, kad knygas rašo tik ypatingi žmonės. Turėję galimybę apkeliauti mūsų margą pasaulį. Radę savyje noro ir jėgų baigti kelis aukštuosius. Įvaldę žodžio ir minties galią. Na, aš ne tokia, todėl iš pradžių rašiau tik sau, kaip sakoma – „į stalčių". Nedrįsau pripažinti, kad mano pomėgis kurti pasakojimus ko nors vertas. Kad mano galvoje gyvenančios, o ilgainiui ir popieriuje sugulusios istorijos gali sužavėti ne tik šeimos narius, bet ir draugus. Tačiau taip nutiko. Rankraščiai iškeliavo iš stalčiaus ir per stebuklą, o ir dėl neabejotinai laiku suspindusios laimingos žvaigždutės pasiekė ne tik mano bičiulius, bet ir jus, mano skaitytojos.
„Kažkas prarasto, arba Penktoji aveniu" jau penktasis mano romanas, bet vis dar negaliu patikėti, kad tai mano pavardė puikuojasi jo viršelyje. Vis dar nesijaučiu rašytoja, nors dabar neretai į mane kreipiamasi būtent taip. Toks kreipinys man vis dar kelia šypseną, nes jei ne jūsų atsiliepimai, aš vis dar jausčiausi paprasta mergina, rašanti „į stalčių". Tik jūsų palaikymas, komentarai ir, žinoma, kritika verčia tobulėti ir kurti toliau. Augti ne tik kaip asmenybę, bet ir kaip rašytoją.
Ačiū, kad skaitote ir mylite knygas".
Donata Kontenienė