Jaunas suomių mokslininkas Johanas atvyksta į Romą tyrinėti Švedijos karalienės Kristinos archyvo, rašo disertaciją apie valdovės bibliotekos ir rankraščių kolekciją. Archyvas saugomas Vatikano apaštalinėje bibliotekoje. Johano kuratoriumi tampa tėvas d’Andželas. Šis lyg netyčia kartu su karalienės Kristinos rankraščiais paduoda Johanui XVI amžiaus kodeksą, parašytą daugiausia senąja suomių, vietomis – švedų ir lotynų kalbomis.
Susidomėjęs veikalu, kuris vadinasi Codex Castor, Johanas imasi versti jį į dabartinę kalbą ir pastebi, kad kai kuriuose pergamento puslapiuose tekstas ištrintas ir perrašytas, pamato, kad trūksta kelių puslapių. Šie puslapiai saugomi Kaune, Pažaislio vienuolyne.
Verčiant Kastoro kodeksą, Johanui tenka gilintis ne tik į savo šalies istorijos tarpsnius, bet ir į Stalino ir Hitlerio represijų laikotarpius Lietuvoje, kai buvo naikinami vienuolynai, griaunamos jų bibliotekos ir archyvai.
Pamažu Johanas atskleidžia, kad tekstas, kurio jis ieško, susijęs su tryliktuoju apaštalu. Johanas vyksta į Kauną, ten išaiškėja ir trūkstamų puslapių paslaptis.
"Bent jau man ši knyga, nebuvo lengvas vasariškas skaitinys. Pasakojimas ir knygos stilius toks, kad reikia skaityti susikaupus <…> Knygos tema įdomi ir detektyvų mėgėjui, išmanančiam Vatikano ir katalikų bažnyčio istoriją, tai tikras gardėsis."
Skaitytoja Anna-Liisa
"Kauno puslapiai" pirmučiausia mąstančiam skaitytojui. Skaitant šią knygą, nereikia puldinėti iš vienos pavojingos situacijos į kitą, verčiau mėgautis istorijos vaizdavimu ir praeities faktais ataustu pasakojimu. Autorius iš esmės išstudijavęs medžiagą ir skaitytojui, prastai išmanančiam istoriją, nelengva pastebėti faktų ir fikcijos ribas."
Skaitytojas Päivi
Iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė
IŠTRAUKA
Vienuolyno biblioteka į kriptą buvo perkelta lygiai prieš dvidešimt metų. Tada vienuolyną apiplėšė vienas iš atsitraukiančios Napoleono kariaunos būrių.
Ugnelės šviesoj patalpa siūbavo. Galinės sienos Albertas neįžiūrėjo, bet šonines matė aiškiai. Palei jas stovėjo knygų lentynos. Patalpos vidury jos buvo sustatytos labirintu. Jas pereiti bus sunkiausia. Reikėjo permąstyti abato nusakytą kelią.
Albertas Dancigietis greitai nulipo siaurais laiptais žemyn ir ėmė vedžioti šviesos ratilą per pasieniuose stovinčių lentynų knygų nugarėles.
Abatas Birutis jam suurzgė: „Nuo Geographica tomų - trylikta, prieš tai tris kartus pasukus į dešinę."
Albertas norėjo sugauti abato žvilgsnį, kad šis akimis patvirtintų savo žodžius, bet tas nusisuko ir nuėjo.
Vaškinis deglas supliūpčiojo, ir Albertas sukluso. Tolumoje buvo girdėti dundesys, - vienuolis spėjo, kad iš viršuje esančios bažnyčios salės, - taip pat šūksniai atokiai, bet tiesioginio pavojaus ženklų ausis nepagavo. Albertas apsilaižė lūpas, kad šiek tiek sudrėktų burna.
Praslinkęs pro daugiatomį Geographica Major, jis žengė tarp lentynų. Priėjęs angą pirmoje lentynų eilėje, pasuko į dešinę. Pasižiūrėjo žemyn. Grindis klojo smulkus kaip dulkės smėlis. Buvo matyti brolių vienuolių pėdų žymės, per juos ir tarp jų it voratinklio gijos driekėsi žiurkių ir pelių pėdtakiai. Paėjęs pirmyn, Albertas pasuko antrą kartą. Antra lentynų atkarpa buvo neilga. Albertas pasuko trečią kartą. Trys posūkiai, - neužmiršk, vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, sakė sau jis. Kitką prisiminsi pagalvojęs, kad ieškai apaštalo, kurio nėra.
Tryliktos lentynos nebuvo.
Bet jos vietoje, tarp lentynų, buvo nutiesta virvelė, o ant jos, kad nepasiektų žiurkės, pakabinta medinė dėžutė. Albertas nutraukė virvelę, drebėdamas prisispaudė dėžutę prie krūtinės, vėl įsiklausė. Girdėjo tolumoj balsus ir žingsnius kojų, kurios stabčiojo, kliuvinėjo, lyg dvejojo tamsoje, bet artėjo.
Atsiklaupęs ant kelių, Albertas atidarė dėžutę, išėmė iš jos knygą ir praskleidęs virpčiojančio deglo šviesoje pasižiūrėjo į titulinį puslapį.
Kaip tik šitos knygos reikėjo abatui.
Albertas Dancigietis išvyniojo atsineštą ilgą drobės juostą, atsiklaupė į dulkes, nusivilko abitą ir įsispraudė knygą sau tarp menčių. Tada apsivyturiavo drobės juosta, kad nebūtų matyti knygos. Ant nugaros išaugo bjauri kupra. Albertas apsivyniojo drobe kryžmai, prakišdamas ją po pažastimis, ir pasidarė negera - juosta taip spaudė krūtinę, kad pasidarė sunku kvėpuoti.
Jis vėl apsivilko abitą, užsimetė ant atsiradusios kupros gobtuvą ir tekinas puolė iš lentynų labirinto prie laiptų. Tą akimirką kažkas paklebeno duris.
Albertas Dancigietis staigiai užgesino deglą į smėlėtas grindis ir kripta paskendo tamsoje. Jis atsargiai prisiglaudė prie sienos palei laiptus.
- Kripta su senom knygom, - pasigirdo viršuje. Patalpą nutvieskė skaistūs deglai, šviesa šokdino ant sienų šešėlius.
- Įsakyta apžiūrėti bibliotekas ir kriptą. Sako, čia paslėpta kažkokia reta knyga.
- Tuoj pat?
- Apžiūrėkim ir tiek.
- Brolau, gal pirmiau pavalgykim?
- Atėjom ir iškart valgysim?
- Na, Michailai, apžiūrėk dabar kad geras šitiek knygų ir dar pasišviesdamas deglu. Netyčia sudeginsim knygas, gali supleškėti ir visa bažnyčia.
- Protingai sakai, o ir ką darysim, kai pradės ieškot kaltininko. Dieve, sergėk nuo tokios nelaimės. Ateisim geresniu laiku, kai nenorėsim valgyt ir bus šviesu... nors koks čia nuostolis, kad ir užsiliepsnos - kitatikių knygos, kad jas kur...
