„Parašiau šią knygą norėdamas iš arčiau pažvelgti į savo gyvenimo profesiją ir su viltimi, kad gal ji patrauks Skaitytojo dėmesį, nes kalba apie dalykus, kurie anksčiau ar vėliau palies kiekvieną – apie ligas ir kančias.
Knygoje pasakoju apie gydymo meną, apie gebėjimą atpažinti ligas, gero gydytojo numatymo, tai yra prognozavimo, dovaną, kuri žadina žmogaus iš šalies žavėjimąsi. Nepraleidau progos pasakyti ir apie gydytojo bejėgiškumą, apie kartais ilgai trunkantį klydinėjimą apgraibomis skausmo ir nelaimės nužymėtame pasaulyje. Tekstas paliečia meno, poezijos ir muzikos sritis, ką autorius aiškina savo įsitikinimu, jog medicina ir menas turi bendrą šaknį – magiją.
Autorius skyrė daug dėmesio audringai pastarųjų dešimtmečių medicinos pažangai, mokslo skverbimuisi į žmogaus ir jį varginančių ligų pažinimą, gydymo meną, ir kartu primygtinai primena, kad yra tokių gydytojų, kaip gamta ir menas, kuriuos turime pažinti, kuriais turime kliautis ir naudotis.“
Andrzej Szczeklik (Andžejus Ščeklikas, 1938-2012) – profesorius, habilituotas daktaras, buvęs Krokuvos Jogailos universiteto klinikos Vaikų ligų katedros vedėjas, rašytojas eseistas, medicinos filosofas, pasaulinio garso kardiologijos ir pulmonologijos srities mokslininkas ir gydytojas praktikas. A. Szczeklikas yra autorius garsių, į daugelį užsienio kalbų išverstų knygų, 2010 m. lietuvių kalba išleistas jo veiklas
„Kora. Apie ligonius, ligas ir medicinos sielos paieškas“.
Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila
Įžanga
ĮŽANGA
Yra dvi pusės: paciento pusė ir gydytojo pusė. Įvairiais gyvenimo laikotarpiais tenka sirgti, ir patyrimas būti pacientu yra visuotinis. Bet kas yra žmogus, kuris prisiartina prie mūsų ir nuo kurio žodžių priklauso tiek daug? Sulaikome dėmesį ties jo lūpomis, kurios ištaria sakinius, kartais reiškiančius nuosprendį. Reikia pripažinti, kad suteikiame jam galių, kurių jis gal ir neturi. Yra mums magas, šamanas, bet kokiu atveju kažkas, ką profesija iškelia virš mūsų, paprastų mirtingųjų.
Daktaro Andrzejaus Szczekliko knyga pasakoja apie gydymo meną ir teigia, kad tas gebėjimas kilęs iš magijos, ir kad iš esmės jis sunkiai apibūdinamas, nes jame neatskiriamai persipynę būtent meno ir mokslo elementai. Iš šios knygos sužinome apie nesuskaičiuojamas dvejones ir sau užduodamus klausimus, kurie vargina galingo mago protą, ir apie dažnas jo abejones savo jėgomis. Bet kartu daktaras Szczeklikas rašo apie nepaprastą retenybę, kuria yra Tikrasis Gydytojas, į kurį kolegos žiūri su pamaldžiu pasigerėjimu, nes jam, skirtingai nei jiems, pakanka tik pažvelgti į pacientą, ir jis jau žino.
Iš teisybės, knyga atskleidžia mums ir istorinę medicinos perspektyvą, ir tai, kad ji stebėtinai vėlai perprato žmogaus organizmo paslaptis. Kraujo apytaką Williamas Harvey atrado XVII amžiaus pradžioje, tuo tarpu už mūsų suvokimą, kad esama kažko tokio, kaip bakterijos, esame dėkingi Pasteurui, kuris antroje XIX amžiaus pusėje atsitiktinai padarė atradimą, reiškusį šiuolaikinės imunologijos pradžią.
Gausios sąsajos su praėjusių amžių literatūra yra knygos privalumas. Daktaras Szczeklikas, pavyzdžiui, cituoja Petrarką, kuris prieš šešis šimtus metų teigė, jog jeigu paimtume tūkstantį kenčiančių nuo tos pačios ligos žmonių ir pusę jų atiduotume gydytojų malonei, o kitą pusę paliktume likimo valiai, tai pastarieji turėtų daugiau šansų pasveikti. Ir palyginti neseniai, anot biochemiko iš Harvardo Hendersono, tik nuo 1910 metų besikreipiantis pas gydytoją ligonis turėjo vos daugiau, negu penkiasdešimt procentų galimybių pasveikti. Taigi, tada jau buvo truputį geriau, negu Petrarkos laikais, bet ne per daug.
Knygos autorius suvokia, kad rašo apie savo profesiją truputį taip, lyg būtų rašęs šamanas, tai yra neatskleisdamas visų paslapčių, kurias žino nedaugelis idealių gydytojų, nes ir gebėjimas nustatyti teisingą diagnozę yra sunkiai apibūdinamas tiksliais samprotavimais. Ir dar esama paslaptingų žmogaus organizmo sąsajų su dvasinėmis energijomis, kurios lemia, kad pats mokslas neturi atsakymų į daugelį klausimų apie mus pačius. Taigi gal teisus autorius, ištardamas žodį katharsis, tai yra apsivalymas, ir žvelgdamas atgal, į graikų misterijas, kuriose chorėja, šokio junginys su muzika, daina ir poezija, tarnavo sielų apsivalymui. Tas apeliavimas į senovę liepia mums galvoti apie daugiaamžį tęstinumą profesijos, kuri gal semiasi rimties iš savo pastovios vietos ant gyvybės ir mirties ribos.
Taip pat reikia pridurti, kad daktaras Szczeklikas neapsiriboja tiktai didžiai rimtais apibūdinimais, nors jo humoras yra sausas ir santūrus. Pavyzdžiui, kai jis kalba apie esminę gydytojo profesijos pareigą, tai yra gyvybės gelbėjimas: „Kai buvau pradedantysis gydytojas, o Vroclavą kaustė šimtmečio žiemos, atvežė mums trečią valandą paryčiui sušalusį žmogų. Surado jį prie Oderio, kur temperatūra siekė -35°. Jis buvo sustingęs ir šaltas lyg ledo varveklis, nekvėpavo, neplakė jo širdis, elektrokardiograma brėžė plokščią, horizontalią liniją. Apie reanimaciją tada buvo tik pradedama kalbėti, aparatūros neturėjome jokios. Buvome dviese su slaugytoja. Pradėjau masažuoti jo širdį, o ji darė dirbtinį kvėpavimą „lūpos į lūpas". Kiekvienas ligonio iškvėpimas pildė kambarį denatūrato dvoko. Jo širdis pradėjo plakti po maždaug valandą trukusio masažo, kvėpavimas atsistatė po dviejų valandų. Kitą dieną ligonis išėjo savo kojomis, prieš tai iškoneveikęs mus, kad iš jo kišenės dingo stiprių cigarečių pakelis".
Patyrusio gydytojo praktikoje toks atvejis priklauso prie neįprastų, bet yra dalis tų susitikimų, kurie skatina mus dabinti mūsų gydytoją iškiliais mago apdarais. Net jeigu pacientas, kuriam sugrąžinta gyvybė, prisimena tik tiek, kad jis turėjo stiprių cigarečių pakelį.
Daktaras Andrzejus Szczeklikas yra gydytojas humanistas ir poetai bei menininkai atpažįsta jame kiek giminingą protą, nors paremtą jiems nežinomomis mikrobiologijos, chemijos ir genetikos sričių žiniomis. Dabar, kai tokia svarbi diskusija apie moralines ribas, primetama mums mokslo pažangos, tai problematikai jautraus gydytojo humanisto knyga yra įdomi ir labai reikalinga.
Czeslaw Milosz
