Katalikų kunigų seminarija Kaune: 150-ies metų istorijos bruožai

Artūro Grickevičiaus monografija „Katalikų kunigų seminarija Kaune: 150-ies metų istorijos bruožai“ nagrinėjama seniausios Lietuvoje be pertraukos iki šiol veikiančios mokymo ir ugdymo institucijos, kuri šiandien vadinama Kauno kunigų seminarija, istorija. Jos ištakos – Tridento susirinkimo 18 kanono įgyvendinimas XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje. 1864 m. caro valdžiai nusprendus perkelti Žemaičių vyskupijos pagrindines institucijas iš Varnių į Kauną, seminarija pastarajame mieste veikti pradėjo 1866 m. sausį.
Nuo to laiko seminarija išgyveno penkis politinės valdžios pasikeitimus, taip pat tris Bažnyčios vyresnybės sprendimais nulemtus įstaigos paskirties tikslinimus. XIX a. antroje pusėje seminarija, ruošdama kunigus, gerokai prisidėjo prie krašto raštingumo ir blaivumo užtikrinimo, prie lietuvių tautinio atgimimo. Su ja vienaip ar kitaip buvo susiję daugelis ryškiausių laikmečio asmenybių, pvz., vysk. M. Valančius, prof. A. Baranauskas, prof. K. Jaunius, prelatas prof. J. Mačiulis-Maironis.
1922 m. įkūrus Lietuvos (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) universitetą, seminarijos teologijos studijos deleguotos jo Teologijos-filosofijos fakultetui, o seminarija toliau veikė kaip gimnazinių ir filosofinių dalykų mokymo įstaiga. Vis dėlto ji ir šis fakultetas buvo tampriai susiję: dauguma pedagogų buvo tie patys, visų studentų dvasinio ugdymo pareiga teko seminarijai.
Šiuo laikotarpiu Teologijos-filosofijos fakultete iškilo nauja intelektualų ir mokslininkų karta, pvz., S. Šalkauskis, A. Maceina ir Z. Ivinskis. Antrasis pasaulinis karas ir tarybinės kasdienybės dešimtmečiai seminarijai ir po universiteto uždarymo 1943 m. šalia jos veikiančiam Teologijos fakultetui buvo pilni sunkiausių išbandymų.
Ypač destruktyvus buvo tarybinio saugumo ir religinių institucijų prievaizdų darbas. 1988 m. kardinolo V. Sladkevičiaus išvaduota iš valstybinės kontrolės gniaužtų, seminarija ir atkurtajam Vytauto Didžiojo universitetui 1993 m. sugrąžintas Teologijos fakultetas išgyveno pakilimą, bet pastaruoju metu dėl sumažėjusių pašaukimų dvasinei tarnystei patyrė auklėtinių skaičiaus nuosmukį. Vis dėlto kone viską persmelkiančio utilitarinio mąstymo sąlygomis amžinųjų vertybių pagrindu ugdomas jaunimas tebėra ne tik Katalikų Bažnyčios, tačiau ir Lietuvos visuomenės ateitis.