Kartu. Jūratės Paulėkaitės istorija

Kartu – tai ir gyvenimo skonis, ir pats gyvenimas su visais jo skoniais. Ir kūryba, ypač teatre. Ir vieno spektaklio pavadinimas, o apie tai plačiau – Rūtos Oginskaitės knygoje „Kartu“, skirtoje teatro dailininkei Jūratei Paulėkaitei (1962–2011), vienai įdomiausių tarp savo amžininkų.

Paulėkaitė dirbo daugiausia su Oskaru Koršunovu, bet ir su Algirdu Latėnu, Gyčiu Padegimu, Jonu Vaitkumi, Gintaru Varnu. Jų sukurti spektakliai įsiminė ir dėl Jūratės išgryninto vaizdo: riedutininkų rampos per visą scenos plotį – Koršunovo „Roberto Zucco“; asketiško vamzdžių interjero – Varno „Heda Gabler“; šeimos turto kaip daiktų sąvartyno – Koršunovo „Ugnies veidas“; apskrito stalo su skyle-bedugne ir ekranu šešėlių teatrui – Koršunovo „Meistras ir Margarita“; grėsmingai pilkos žaidimų aikštelės – Koršunovo „Oidipas karalius“; begalinių laiptų, slaptų suokalbių užkampių – Gintaro Varno „Rigoletas“; dviejų ankštų picerijų su aliuminio altoriais – Koršunovo „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos“ istorija“ – spektaklis vaidinamas iki šiol; išgriaunamos Nacionalinio dramos teatro sienos – Vaitkaus „Visuomenės priešas“.

Ką gali pažadėti knyga? Šansą paklajoti anapus teatro uždangos, kur matyti, kaip sugalvojami ir kuriami spektakliai. Bet ne tik tai – čia yra ir pačios dailininkės sąmonės užkulisių, kur veda jos dienoraščiai, laiškai ir drauge buvusių menininkų, pasakojimai, virstantys legendomis. Paulėkaitė būdavo su spektakliu nuo sumanymo iki premjeros ir toliau. Režisuodavo, režisieriams girdint ir negirdint. Jai patiko pačiai dėlioti scenoje daiktus, ruošti aktorius vaidinimui ir matyti, kaip jie žengia iš čia į ten. Oginskaitės knyga įveda į teatro ir konkretaus žmogaus – menininkės, moters gyvenimo ir kūrybos užkulisius – nuo paauglystės iki tos scenoje griaunamos sienos, kurios pati menininkė nebepamatė.

Leidinys „Kartu“ gausiai iliustruotas spektaklių ir repeticijų nuotraukomis, scenografės portretais, jos piešiniais, eskizais, laiškų ir užrašų faksimilėmis.