Karas ir Simpatija

2021 m. sukanka 80 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, Lietuvos kariuomenė tų pačių metų liepos 3 d. buvo pavadinta Lietuvos liaudies kariuomene. Sovietų vadovybė nutarė ją pertvarkyti į 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą ir vienerius metus palikti Lietuvoje, o po to panaikinti. Šį korpusą sudarė suformuotos 179-oji (buvusi 1-oji pėstininkų divizija) ir 184-oji (buvusi 2-oji pėstininkų divizija) šaulių divizijos.

Lietuvių kariai priešinosi, dalis sukilo, pabėgo, dalis buvo nužudyti, dalis nusižudė. Išskirtinis buvo 179-osios šaulių divizijos 215-asis šaulių pulkas, atsidūręs rusų kariuomenės apsuptyje. 1941 m. gegužę šis pulkas buvo įkurdintas Pabradės poligone, apie kurį pusračiu buvo išsidėsčiusios Raudonosios armijos dalys, bet kada pasirengusios jį sunaikinti. Amžininkų teigimu, pabėgti iš jo buvo neįmanoma. O iš ten pulkas, įtrauktas į 179-osios šaulių divizijos likučius, prievarta, dažnai pėsčiomis, apšaudomas priešo lėktuvų buvo varomas Polocko link. Pakelyje pusbadžiai, be tinkamos aprangos ir apavo vyrai, su lietuviškomis uniformomis ir kepurėse įspaustomis penkiakampėmis būdavo „įdarbinami“ miško kirtimų ar statybų baruose.

Sunku nustatyti, kiek lietuvių karių pasiekė Balachną, kur vykdant 1941 m. gruodžio 18 d. SSRS Gynybos komiteto nutarimą, buvo mobilizuojami nauji kariai ir formuojama 16-oji lietuviškoji šaulių divizija. Istoriko Rimanto Zizo teigimu, po varginančios kelionės išliko tik 800 buvusios 179-osios šaulių divizijos karių, tačiau šis skaičius gali būti ir mažesnis.

Ši knyga „Karas ir Simpatija. 1940 m. kovas – 1946 m. gegužė“ parengta pagal buvusio Lietuvos kariuomenės, vėliau – 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos kario Stasio Mikštos (1918–2001) pasakojimą. Apie 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją ne kartą rašyta. Tačiau kur kas mažiau tirtas Lietuvos kariuomenės likučių kelias. Šie prisiminimai vertingi tuo, kad jų autorius, pradėjęs tarnybą 1940 m. kovo 1 d. šauktiniu Lietuvos kariuomenėje, buvo minėto 215-ojo šaulių pulko kareivis. Jis dalyvavo visose kautynėse Rusijoje, prie Klaipėdos ir Kurše, gydėsi ligoninėse, kurį laiką buvo priverstas mokytis Podolės karo pėstininkų mokykloje. S. Mikštos pasakojimas literatūrinis, su aiškia kulminacija (atsisakymu mokytis Karo mokykloje) ir atomazga (atsisakymas 1946 m., pakėlus karinį laipsnį, likti sovietų kariuomenėje).

Knygą sudarė ir parengė istorikė ir publicistė Vida Girininkienė.