Kameronas ir mergaitės (serija "Paribio istorijos") (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

"Kameronas ir mergaitės" – trečioji "Gelmių" leidžiamos serijos jaunimui "Paribio istorijos" knyga. Šių istorijų veikėjai iš tiesų yra atsidūrę ties riba: gyvenimo ir mirties, vienatvės ir bendrystės, ligos ir išgijimo, meilės ir atstūmimo, pasmerkimo ir atleidimo, nuopuolio ir pakilimo naujam gyvenimui. Serija skirta tiems, kurie žino, kad riba tarp gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos yra slidi, perregima ir vos juntama. Turi gerai įsižiūrėti ir visada atsiminti, jog per gyvenimą reikia žengti labai atsargiai – nesužeidžiant, nepaminant kito, ištiesiant ranką ir pakišant petį, nes niekada nežinai, kada pats balansuosi ant savosios bedugnės krašto.

Keturiolikmetis Kameronas serga šizofrenija. Jis gydomas ir nieko labiau netrokšta, kaip būti normalus. Vaikinas nustoja gerti vaistus. Netrukus pradeda girdėti balsus. Iš pradžių vyrišką. Jį vadina Profesoriumi. Vėliau – charizmatiškos Mergaitės, kuri kalba jam tai, ką jis nori girdėti. Kad tas balsas nedingtų, Kameronas ir toliau negeria tablečių. Tačiau kiekviena diena be vaistų vis labiau baugina. Atsiranda dar vienas balsas – Kito Vaikino. O kai mokykloje Kameronu susidomi klasės draugė Nina, jam tenka rinktis. Tai neįprastas meilės trikampis. Kameronas svajoja apie mergaitę, kurios švelnų balsą girdi, o Nina yra reali. Išnyksta riba tarp tikrovės ir fantazijos.

"Geri jausmai dingsta. Vėl galvoje pajuntu, kad kažkas mankština man raumenis. Svarstau, ar visas mano likęs gyvenimas bus kova su savimi? Ar Mergaitė visada ateis ir pagerins situaciją?
Galvodamas apie ją, turėčiau nusiraminti, bet mano nervai sujudę. Neuronai kibirkščiuoja. <…> Trokštu meilės. Kodėl negaliu jos patirti? Argi tai nenormalu mano amžiaus žmogui? Tiesiog žinau, kad vaistai neleidžia man mylėti."

"2013-aisiais "Kameronas ir mergaitės" buvo geriausių metų knygų paaugliams ir jaunimui sąraše. Romanas pelnęs kelis literatūrinius apdovanojimus."
Edward Averett, rašytojas, psichologas.

"Mano knygos apie tai, kaip šeimos išgyvena sielvartą, kuris gali būti įvairių formų. Galime sielvartauti dėl mylimų žmonių, dėl skyrybų, dėl prarastų draugų. Liūdime, netekę gyvūno, gero vardo ar apskritai nerasdami vietos pasaulyje. Aš tikiu, kad žmonės gali įveikti šiuos laikotarpius ir siekti geresnio gyvenimo. Tai mane įkvepia."
Edward Averett

"Vėl negeriu vaistų. Ana sykį po aštuonių dienų kažkas prasidėjo.
Dabar šešta diena. Privalau reguliariai tirtis savo galvą. Pakaušyje girdžiu nežymų zvimbimą, bet kol kas dar pakenčiamą. Vis tiek galiu mąstyti. Ištiesiu rankas. Nedreba, bent jau taip, kad atkreiptų dėmesį. Gerai. Galiu būti nors tiek normalus.
Šį rytą kažkas ne taip mano galvoje. Tamsa ir dundesys. Turiu pasistengti, kad mintys būtų aiškios. Kažkas manyje bunda ir mankština raumenis. Blogiausia - kad pakaušyje girdžiu tylų gaudesį. Tarsi tolimą perkūniją prieš didžiulę audrą. Sėdžiu susinervinęs savo vietoje ir trinu rankas."

IŠTRAUKA

Ką tik nusileidau gatve pusę mylios ir dabar stoviu prie pašto dėžutės šalia autobusų stotelės. Kalbuosi su savimi. Būtų nieko blogo, jei ne sesuo Betė.

- Liaukis, - taria ji.

- Liautis ką?

- Pats žinai. - Bet žinau, kad ji pyksta dėl kažko kito. - Tik-riausiai tėtis šiandien sudaužė mašiną, - priduria. - Jis galvoja, kad gali man neleisti susitikti su draugais.

- Blogai, tiesa? - atsakau.

- Jiedu abu vieną dieną pasigailės, - burba Betė. Ji panaši į tėtį, kuris buvo pusiau profesionalas futbolininkas. Ji žaidžia krepšinį ir tinklinį, yra aukštesnė už mane ir mamą.

- Taip, - sutinku. - Pasigailės.

Ji nusišypso ir pasitaiso kuprinę. Saulė pasislepia, pasklinda migla.

- Viskas gerai, Kameronai, - taria Betė. - Nedarysiu nieko, dėl ko tau kiltų rūpesčių.

- Žinau, - atsakau, bet, matyt, parodau kažkokį ženklą, nes Betė atrodo įtari.

Ji pakreipia mano smakrą savo šaltais pirštais ir tyrinėja mane kaip kokį vabalą per biologijos pamoką.

- Ar tu darai tą, ką aš įtariu? - paklausia.

- Tik vieną dieną, - prisipažįstu.

- Tikrai?

- Na, gal dvi.

- Pamiršai dvi dienas iš eilės? Patraukiu pečiais. Šito jie visi nemėgsta.

- Tiesą sakant, nepamiršau.

Prie kitos stotelės sucypia autobuso stabdžiai.

- Ar tau viskas gerai?

- Taip. Kodėl turėtų būti kitaip?

- Nes tu negeri tablečių... - ji neranda žodžių. - Ar prisimeni, kas tada atsitinka?

- Tai - eksperimentas, - paaiškinu.

- Taip, bet manau, kad mama ir tėtis jau pavargę nuo tavo eksperimentų.

- Bet taip yra, - prisispyręs tariu. - Gal šį sykį viskas bus kitaip. Gydytojas sako, kad gal tai praeis.

Kelias sekundes negaliu suvokti, ar ji kalba rimtai, bet paskui šypteli ir pavarto akis.

- Gal penkias ar šešias dienas, - prisipažįstu.

Betė nežino, džiaugtis ar liūdėti. Ji tik pakrato galvą. Iš už kampo išnyra autobusas. Ji trūkteli kuprinę. Sucypia autobuso stabdžiai. Prasiveria durys. Prieš įlipdama Betė šūkteli:

- Tik nekvailink šeimos, gerai?