Kambarinės dienoraštis

Mirbeau teigimu, rašytojo pareiga – priversti praregėti tuos, kurie „savo noru akli“, ir pažvelgti „tiesiai į pačią Medūzą“. „Tinkamai mąstantieji“ ir įvairiaplaukiai šio pasaulio veidmainiai didžiausiu jo nusikaltimu laikė tai, kad jis sugebėjo nuplėšti visuomenei apismetėlės kaukę ir pakišti jai veidrodį. Viename geriausių savo kūrinių Kambarinės dienoraštis tamsiąją tikrovės pusę autorius pavaizdavo taip, kad ji drauge ir viliojo nepatirtomis nuodėmingo pasaulio paslaptimis bei pikantiškomis detalėmis, ir kėlė pasibjaurėjimą. Kurdamas šį romaną autorius galutinai priėjo prie išvados, kad prievarta, godumas ir melas – vienas pamatinių žmonių bendrijos principų. Pagrindinė romano herojė – aukštuomenės pasaulį pro rakto skylutes reginti kambarinė Celestina R. Pirmasis tarnaitės šeimininkas jos batus paverčia savo fetišu. Neilgai trukus ji aptinka šį pagyvenusį žmogų mįslingai mirusį, o jo burnoje styro jos batas... Celestina R. keliauja per įvairius namus ir susiduria su gausybe melagių, vienaip ar kitaip iškrypusių, bet iš pažiūros „labai dorybingų“, „aukštus idealus“ puoselėjančių žmonių. Asmeninio dienoraščio forma leidžia autoriui atvirai vaizduoti anuometinėje literatūroje netoleruotas erotines scenas. Tačiau ir pati visuomenės neva nuskriaustoji kambarinė nėra nekalta avelė – cinizmu ir principų neturėjimu ji gali drąsiai varžytis su savo ponais. Galų gale panelė Celestina R. „išeina į žmones“ – ištekėjusi už savo šeimininkus apvogusio tarno tampa turtinga ir „dorybinga“ ponia, engiančia savo tarnus.