Kam skambina varpai

Ernesto Hemingvėjaus romanas „Kam skambina varpai“ nukelia mus į XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigą, į Ispanijos pilietinio karo laikus, kai kovėsi Francisko Franko vadovaujami fašistai ir respublikonai. Kūrinio centrinė figūra – Ispanijos partizanų komandai padėti atvykęs amerikiečių savanoris Robertas Džordanas. Vaikinui skiriama užduotis - susprogdinti tiltą ir taip sustabdyti fašistus. Knygos veiksmas trunka vos kelias dienas. Tačiau šios kelios dienos Robertui Džordanui taps esminėmis viso jo gyvenimo dienomis.

Per šį trumpą laiką jis susidraugauja su kalnų partizanais, sutinka savo gyvenimo meilę, išgyvena mirties baimę ir suvokia gyvenimo prasmingumą. Visą romano veiksmą sutalpinęs į kelias dienas, autorius virtuoziškai plėtoja dramatiškus įvykius, išlaikydamas maksimalią įtampą iki pat romano pabaigos.

Ernesto Hemingvėjaus knyga „Kam skambina varpai“ prasideda anglų poeto ir pamokslininko Džono Dono epigrafu: „Nė vienas žmogus nėra tarsi atskira sala <...> Bet kurio žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs, kadangi aš priklausau visai žmonijai. Ir todėl niekados neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau.“ Ši pasaulinio vienio idėja itin jautri karo akivaizdoje. Ernestas Hemingvėjus sukūrė vieną iškiliausių visų laikų kūrinių apie karą. Tai bene geriausias ir garsiausias rašytojo romanas.

Ernestas Hemingvėjus (1899–1961) – amerikiečių romanistas, novelistas, žurnalistas, gimęs Ouk Parko priemiestyje, prie Čikagos. 1937 m. jis išvyko į Ispaniją, kad nušviestų šios šalies pilietinį karą Šiaurės Amerikos laikraščių aljansui. Po trejų metų pabaigė autobiografinių motyvų turintį romaną „Kam skambina varpai“. 1954 m. rašytojui suteikta Nobelio literatūros premija už apysaką „Senis ir jūra“. 1961 m. rašytojas nusižudė. Dauguma jo kūrinių laikomi amerikiečių literatūros klasika.