Kalėjimas – laisvėjimas

„Buvau ir esu žinomas lietuviškumo gyvintoju ir gaivintoju. O tai tūlų nuomone tikriausias nusikaltimas...“
Vydūnas

Žymiausias Mažosios Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjas, rašytojas ir filosofas Vydūnas (Vilhelmas Storostas, 1868-1953) savo 70-metį sutiko Tilžės kalėjime. Naciams atėjus į valdžią ir uždraudus visas lietuviškas draugijas, Vydūnas buvo šmeižiamas, niekinamas ir persekiojamas, jam buvo uždrausta išvykti į Lietuvą, galiausiai 1938 m. kovo 11 d. jis suimamas ir kalėjime du mėnesius tardomas, apkaltinus jį akcizų įstatymo pažeidimu - už tai grėsė netgi mirties bausmė. Lietuvos universiteto garbės daktaras, PEN klubo, Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys - toks baisus nusikaltėlis! Tuo siekta parodyti, kokie nedori yra lietuviai.

Staiga pasikeitusios gyvenimo sąlygos labai vargino 70-metį Vydūną, jis netgi manė neišgyvensiąs. Kalėjime tesvėrė vos 37 kg. Bet daug skaudžiau jį žeidė žmonės - neapsakoma neapykanta iš tūlų vokiečių ir tūlų lietuvių tiesiog degino mane, rašė jis. Tačiau Vydūnas atlaikė visus išorinius ir vidinius sunkumus, prisimindamas irgi 70-metį įkalintą Sokratą ir, laikydamasis augšt nuotaikos bangavimų, iškilo iš jų savo esmėje šviesesnis, stipresnis ir laisvesnis. Ir taip atskleidžia savo laisvėjimo kalėjime paslaptį: „Nuolat tikrėjo man, kad visas gyvenimas, koks jis kartais ir bebūtų audringas ir net pragariškas, saulėtas arba dangiškas, visas jis glūdi nuostabioj globoje, kuri visa nušviečia ir palaimina savo Išmintimi, savo Meile ir savo Galia. Kaip gera būtų, galint visuomet taip patirti! Kad sielai pakilti visados būt sparnų!“