Kalė (knyga su defektais)

Galimas knygos brokas (gali būti likusi žymė nuo anksčiau ant knygos nugarėlės užklijuotos kainos, pageltę kai kurių knygų puslapiai, gali būti susilankstęs, subraižytas arba įplyšęs knygos viršelis).

Pasakojimas sukrečiantis ir atveriantis. Moteris negali susilaukti vaikų, ir už tai ji niekinama tamsuolių skurdaus kaimelio gyventojų. Dėl to atšąla santykiai su vyru. Jos neišsipildę gyvenimo lūkesčiai po truputį virsta žiaurumu: išgelbėtą kalytę moteris ima auginti nelyginant savo dukterį, tačiau kalė užauga nepaklusni, bėga pasilakstyti, atsiveda šunyčių, kuriais reikia rūpintis skurdžiai gyvenančiai porai. Galiausiai moteris lieka viena. Stebime, kaip moters meilė gyvūnui virsta neapykanta. Subtiliai atskleidžiami moters ir jos sutuoktinio charakteriai. Knyga atveria netikėtą žiūros į motinystę kampą ir bevaikės moters dramą – kalba apie moters santykį su šunimi kaip su savo vaiko pakaitalu. Atrodo, nereikšmingas, netgi komiškas moters ir kalės santykis išanalizuojamas iki bendražmogiškos dramos ir kančios mastelio. Kūrinys aktualus ir filosofiniame posthumanizmo kontekste, nes čia išsitrina riba tarp žmogaus ir gyvūno, žmogiškumo ir žvėriškumo.

Pilar Quintana (Kintana) gimė 1972 m. Kalio mieste, Kolumbijoje. Velse prasidėjęs, vėliau visame pasaulyje išplitęs menų ir literatūros festivalis Hay Festival, kurį buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas prilygino Vudstokui, 2007 m. Pilar Quintaną išrinko viena iš 39 iškiliausių Lotynų Amerikos rašytojų, jaunesnių nei 39 metų.

2010 m. jos romanas „Coleccionistas de polvos raros“ buvo apdovanotas La Mar de Letras („Raidžių jūra“) prizu, kurį skyrė Kartachenoje (Ispanija) vykstantis festivalis La Mar de Músicas („Muzikos jūra“).

Autorės knygos išverstos į 20 kalbų, romanas „Kalė“ 2018 m. tapo Premio Nacional de Novela ir National Book Award apdovanojimų finalininku, laimėjo PEN Translates Award prizą, apdovanotas IV Kolumbijos bibliotekų prozos (Biblioteca de Narrativa Colombiana) premija. Žiuri pranešime, kurį perskaitė Alonso Cueto, apie romaną rašoma: „Visų pirma – už nepaprastai taupią prozą ir literatūrinę kokybę; gebėjimą atskleisti vienatvę ir slegiančią nerimastį toje mažo kaimelio, patriarchalinių papročių sukaustytoje geografinės neaprėpiamybės aplinkoje. Knyga perskaitoma tarsi vienu atsikvėpimu, o ramus ir šviesus pasakojimas be jokio retorinio užaštrinimo pamažu artėja mažos sukrečiančios dramos link.“