Kalba iš žemės

Dane Zajc (1929-2005) – legendinis slovėnų poetas, buvęs kandidatas Nobelio premijai gauti, dar vadinamas poetu šamanu. Lietuvių skaitytojams šiek tiek pažįstamas iš publikacijų kultūrinėje spaudoje.

Skaitant šio poeto eiles, neįmanoma nepastebėti tamsių įvaizdžių: eilėraščiuose kaukia vilkai, šviečia kraupi mėnesiena, rankas iš žemės tiesia mirusieji, išsigandusį žmogų puola kraujo ištroškę laukiniai žvėrys. Ir vis dėlto D. Zajcas laikomas meilės ir šviesos poetu, tamsybėse įžvelgiantis vilties šviesą.

Tie, kuriems pasisekė poetą išvysti dar gyvą, kalba apie jo žavinčią paslaptingą asmenybę, supusią tylos aurą ir charizmą.

Poetą pažinojusieji tvirtina, kad jis buvo atsidavęs kūrybai ir kiekvieną savo eilėraštį mokėjęs mintinai. Poezija buvo jo darbas, gyvenimo būdas ir priebėga nuo gyvenime patirto siaubo. Jaunystėje, per Antrąjį pasaulinį karą, D. Zajcas neteko namų, kuriuos sudegino naciai. Kare žuvo jo tėvas ir du broliai. Mokytis negalėjo, nes dėl politinių pažiūrų buvo išmestas iš mokyklos, vėliau nepriimtas į universitetą. Amžininkai teigė, kad šios traumos poetą persekiojo visą gyvenimą, o į šviesą vedė tiktai poezija. Ne veltui 2008 metais pasirodęs jo pomirtinis viso gyvenimo poezijos rinkinys pavadintas „Į baltumą“ („V belo“).

Sudarydama ir versdama šią knygą, stengiausi atrinkti išraiškingiausius poeto eilėraščius, eilutes, kuriose geriausiai atsispindi šamaniškas, švelnių užkalbėjimų prisodrintas kūrėjo kalbėjimas. Objektyvumo neslepiu – D. Zajcas padarė didžiulę įtaką ne tik ištisoms slovėnų poetų kartoms, bet ir man pačiai.

Ši knyga man labai brangi, nes dalinai dėl D. Zajco eilių nusprendžiau studijuoti slovėnistiką. Jo kūryba padėjo tada, kai studijos nesisekė, kai norėjosi viską mesti, kai abejojau dėl savo pirmosios poezijos knygos vertės. Nes svarbiausia irtis pirmyn, tik pirmyn, į baltumą...

Kristina Tamulevičiūtė