Kairysis kaspinas

Romano „Kairysis kaspinas“ pasakojimo centre — totalitarinės valstybės santvarkos ir individo, tironijos ir laisvės konfliktas.

Valstybės valdžią neseniai perėmė tironų ir filistinų partija „Vidutinis žmogus“ ir jos lyderis Padukas. Vedini visuotinės lygybės ir laimės lozungų jie griežtai atmeta bet kokį individualizmą ir minties laisvę. Policinės valstybės režimui pasipriešinti gali tik genialus filosofas Adamas Krugas. Sielvartaudamas dėl neseniai ištikusios žmonos mirties, iš pradžių naujosios partijos veikloje jis neįžvelgia jokio blogio. Bet grėsminga tironijos mašina, kuriai vadovauja Padukas, kėsinasi palenkti bet kurį individą savo naudai. Įgiję Krugo paramą, jie galutinai įtvirtintų naująją santvarką. Partija stengiasi jį suvilioti, tačiau Krugas priešinasi, kol galiausiai pagrobiamas Krugo sūnus Davidas. Padukas prižada jį grąžinti iš vaikų globos namų, įkurtų kalinių reabilitacijos klinikoje, jei Krugas sutiks prisidėti prie jo partijos. Jis sutinka, tačiau lieka apgautas ir pats patenka į kalėjimą. Krugui taip pat pasiūloma išlaisvinti 24 partijos oponentus, tarp kurių ir dalis jo draugų. Tačiau jis atsisako dėl visų nusikaltimų ir apgavysčių apkaltindamas Paduką. Galiausiai jis pats tampa diktatoriaus pakalikų kulkos auka. Įstatydamas pagrindinį herojų į nepavydėtinas situacijas, Nabokovas kelia klausimus apie individo laisvę, atsakomybę bei moralę totalitarizmo ir mirties grėsmės akivaizdoje.

„Kairysis kaspinas“ — tai antrasis Vladimiro Nabokovo romanas anglų kalba, pradėtas rašyti dar Antrojo pasaulinio karo metais, o užbaigtas kūrėjui gyvenant Amerikoje. Kritikų vadinamas įspūdingu, galingu ir pačiu drąsiausiu jo sukurtu distopiniu-politiniu romanu. The New York Times po šios knygos pasirodymo atsiliepė taip: „Bus labai blogai, jei ši knyga neatras savo auditorijos. Karas, kaip ir laisvos minties kova prieš totalitarinius režimus, vis dar tęsiasi.“ Ši mintis galėtų tapti šiandieniu knygos devizu, žmonijai išgyvenus net ir du pasaulinius karus, tačiau pasaulyje, vis dar gyvuojant tironiškoms politinėms santvarkoms, vykstant kariniams konfliktams ir iškylant vis naujoms radikalioms partijoms. Pasak Nabokovo kūrybos tyrinėtojo, rašytojo B. Boydo, „šiuo romanu siekiama atskleisti nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos atstovaujamą žiaurumo mašineriją, priešiškai nusiteikusią viskam, kas vertingiausia ir pažeidžiamiausia žmonijos gyvenime“. Kūrinys išverstas į daugiau nei 40 kalbų.

Vladimiras Nabokovas, vienas iš didžiausių XX a. prozos meistrų, gimė 1899 m. Sankt Peterburge. Kembridže, Trejybės koledže studijavo prancūzų ir rusų literatūrą, vėliau gyveno Berlyne ir Paryžiuje, ten pradėjo ryškią literatūrinę veiklą. 1940 m. persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas ir išgarsėjo kaip romanų autorius, poetas, kritikas ir vertėjas. Jis dėstė literatūrą Velslio, Stanfordo, Kornelio ir Harvardo universitetų koledžuose. 1961 m. persikėlė į Montrė (Šveicarija), kur 1977 m. mirė.