Kaip Petras su Juozu prezidentą rinko

Apsakymai prilygsta trumpų akimirkų blykstelėjimams iš praėjusio šimtmečio ir dabarties.

Santykius tarp aukšto ir žemo, žiauraus ir ne, liūdno ir linksmo, iškilusių problemų dėl naudojimosi bendru E-mail autorė konstruoja su paslėpta šypsenėle.

    Su ta pačia šypsenėle Budrys, gulėdamas aukštame kalnelyje, žiūri į tuos, kurie dar tik ateis pas jį iš krauju ir prievarta audžiamo pokario pasaulio;

    Juozas su Petru, pasodinę savo žmogų į Seimą knygoje „Kaip Petras su Juozu Ancę į Seimą rinko,“ dabar rinks prezidentą ir prakiurusiose savo kišenėse ieškos biznio šakos;

    bus ir moteris už kalno ir kita, bet jau vežimėlyje, mylimojo sužalota, nebesuprantanti, kas ji ir iš kur;

    šmaikštuolės Teklės pasakojimai, kaip išsikovojęs nepriklausomybę žmogus, nemokėdamas atsikelti, vis vien kėlėsi;

    ne išgalvoto, o tikro oro generolo liūdesys su juoko ašaromis pakels kraštelį apdangalo nuo mūsų valdančiųjų tariamai protingų sprendimų;

    žinoma, bus ir meilė, atėjusi iš amžių glūdumos, tikra, skaudi, draskanti meilė;

    poeto su virve rankose humoras ne vienam sukels ir juoką, ir pamąstymus, kodėl taip gali vykti ir kodėl vyksta;

    baltosios paukštės kvietimas ieškoti savęs tarp debesų atspindės mūsų vidinio žmogiuko amžiną veržimąsi į svajonių pasaulį;

    ir dar daug kas... su pasaka suaugusiems, nes, pasakykite, o kaip gyventi be pasakos? Kaip?

Yra veikėjų, prievarta prasiveržusių iš ankstesnės autorės apsakymų knygos „Liūto mergelė“. Jie prasiveržė turbūt tik dėl to, kad labai labai norėjo gyventi.

– Aš dar kvėpuoju, – sako mums.

Ir mes tą matome.

Apsakymai trumpi, su stipria potekste.