Kaip negalima gyventi

"Dažniausiai esu pristatomas kaip poetas ir eseistas. Su poetu – baigiu susitaikyti ir pamiršti. Ar esu ir ar buvau kada eseistas – pažiūrėsim."

Donato Petrošiaus esė knyga „Kaip negalima gyventi“ apima dešimt metų autoriaus kūrybinių bei stilistinių ieškojimų, tad ir tekstai skirtingi; vieni komiški, paradoksalūs, kiti – komplikuoti, pripildyti egzistencinio krūvio. Trečiuose randame literatūrinių apžvalgų, subjektyvių kelionių po kultūrinį lauką, čia dialogai kuriami su Jorge Borgesu, Miloradu Pavičiumi ar Czeslawu Miloszu. Esė tekstuose – ir gimtoji Žemaitija, ten sutikti žmonės, ir, žinoma, Vilnius, jo savitos vietos, priemiesčiai, paupiai...
Į aplinką žvelgdamas ironiškai, autorius išties moka šypsotis prie savo susikurto netobulo pasaulio paveikslo, o sukrečiančiose istorijose nėra nei liūdesio, nei graudulio – tekstų įtampai autorius sumaniai randa žaibolaidį.

Donatas Petrošius gimė 1978 m. Šilalės rajone. Skaityti išmoko iš žemėlapių, skaičiuoti – iš kortų, užsienio kalbų – iš kino subtitrų, žaisti – iš šachmatų. Laiku ir vietoje pasitaikė labai geri mokytojai. Taip ir pradėjo rašyti.
Vilniaus pedagoginiame universitete studijavo lituanistiką ir filosofiją. Donatui mokantis pirmame kurse, rašytoja profesorė Vanda Juknaitė nuspėjo, kad tokio būdo savybių studentas bus išmestas iš trečiojo kurso. Panašiai ir atsitiko.
Nepaisant duobių studijose, kūrybiniame kelyje autorius skynė laurus, sėkmė lydėjo VPU „Literatūriniame pavasaryje“, VU „Filologijos rudenyje“, VDU Prano Lemberto vardo konkurse. Pelnytos Zigmo Gėlės ir Jaunojo Jotvingio premijos, 2009 m. paskirta Lietuvos rašytojų sąjungos premija.
Donatas Petrošius publikuoja geopolitines, mitopoetines ir kultūrosportines satyras. Šį tą skelbia interneto dienraštyje Bernardinai.lt, kultūrinėje spaudoje, rašo metraštį „Literatūra ir futbolas“.

„Pradedu įtarti, kad tas lakus posakis ištirpti minioje yra beprasmis, apgaulingas, nes neįmanoma ištirpti, tapti anonimine metropolio ląstele, nes niekada nebūna taip, kad tavęs nebelieka, kad niekas tavęs nebemato. Svarstau, ar tik nebus taip, kad tu esi nuolat stebimas: kažkas tave viena akimi prižiūri, kad nieko blogo nenutiktų, kad neprapultum, kad neprasmegtum skradžiai, nenueitum ten, kur nereikia. <...> Kai tariesi esąs ištirpęs minioje, žinok, ko gero, kaip tik tada ir esi labiausiai sekamas. Tai ir yra visas įdomumas tirpstant minioje.“