Kaip Hektoras laimės ieškojo

Daug ką lemia aplinkybės, tačiau yra žmonių, kurie būna laimingi dažniau nei kiti.


Fransois Lelord (Fransua Lelioras; g. 1953 m.) – žymus prancūzų psichiatras ir rašytojas, ilgą laiką dirbęs Paryžiuje, o nuo 2004 m. – Hanojuje ir Ho Či Minyje. Pastaruoju metu dalį laiko jis gyvena Prancūzijoje, dalį – Bankoke. Drauge su psichoterapeutu Christophe’u Andre (knygos „Netobuli, laisvi ir laimingi“ autoriumi) jis yra parašęs keturias knygas psichologinėmis temomis. Tačiau tikrą šlovę F. Lelord’ui atnešė Hektoras.
Knyga „Kaip Hektoras laimės ieškojo“ tapo bestseleriu iš pradžių Prancūzijoje, o vėliau – ir kitose Europos šalyse. Skaitytojai taip pamilo drovų ir sąžiningą Hektorą, jog autoriui teko apie jį parašyti dar šešias knygas.


Hektoras – psichiatras, kurio pašaukimas ir pareiga – padėti gyvenimu nusivylusiems žmonėms. Ir tai jam sekasi. Tačiau jis pajunta, kad pats nebesupranta, kas yra laimė. Ir iškeliauja jos ieškoti. Kelionę aplink pasaulį Hektoras pradeda skrydžiu į Kiniją. Ir jau lėktuve jis gauna pirmąją laimės pamoką.

Kelionė tęsiasi, susitikimų, patirčių ir laimės pamokų vis daugėja… Hektoro kelionė – kaip nesibaigianti stebuklų virtinė. Ten išmintingi žmonės, ten seniai nematyti draugai, ten meilė ir poilsis. Ten dvasios lengvumas, prancūziškas humoras ir paprastos, bet dažnai pamirštamos gyvenimo tiesos.


Jei jaučiate, kad gyvenime jums kažko stinga, – patogiai įsitaisykite, išjunkite telefoną ir televizorių ir leiskitės į kelionę su Hektoru. Laimė yra visai čia pat, už keleto puslapių.


Iš prancūzų kalbos vertė Virginijus Baranauskas

Turinys

Turinys


Hektorą kamuoja rūpestis / 9

Hektorui kyla klausimų / 13

Hektoras išmoksta kai ko svarbaus / 19

Hektoras keliauja į Kiniją / 23

Hektoras skaniai vakarieniauja / 27

Hektoras artėja prie laimės / 32

Hektoras nelaimingas / 36

Hektoras artėja prie išminties / 40

Hektoras padaro atradimą / 45

Hektoras neįsimylėjęs / 50

Hektoras liūdi / 55

Hektoras vėl susiranda gerą bičiulį / 59

Hektoras padaro paslaugą / 63

Hektoras sužino, kas yra nelaimė / 68

Hektoras išmoksta naują pamoką / 73

Hektoras geriau supranta, kodėl šypsosi vaikai / 78

Hektorui iškyla pavojus / 83

Hektoras apmąsto savo mirtį / 88

Hektoras gudrauja / 92

Hektoras švenčia / 95

Hektoras skrenda lėktuvu / 99

Hektoras pramoksta istorijos ir geografijos / 104

Hektoras sapnuoja / 109

Hektoras eina į paplūdimį ir skaičiuoja / 114

Hektoras domisi šeimos gyvenimu / 120

Hektoras sužino, kad jis ne kvailys / 125

Hektoras išmoksta išmatuoti laimę / 131

Hektoras į Marsą neskrenda / 137

Hektoras dalyvauja bandyme / 143

Hektoras grįžta į lankytas vietas / 149

Hektoras sugalvoja penkių grupių žaidimą / 155

Hektoro kelionė buvo puiki / 160

Ištrauka

Hektorą kamuoja rūpestis


Kartą gyveno jaunas psichiatras, vardu Hektoras, ir jį kamavo rūpestis.

Nors Hektorą ir kamavo rūpestis, iš pažiūros jis atrodė kaip tikras psichiatras: nešiojo mažus apvaliais rėmeliais akinius, teikiančius intelektualią išvaizdą, mokėjo išklausyti žmones, nutaisęs mąslią miną ir murmėdamas „hmm...", netgi augino nedidelius ūselius ir mėgo juos sukioti, kai būdavo labai susimąstęs.

Ir jo kabinetas buvo kaip tikro psichiatro: stovėjo sofa (mamos dovana įkurtuvėms), kelios senovinių egiptietiškų ir indiškų statulėlių kopijos ir didelė knygų spinta, pilna sunkiai įveikiamų knygų, kai kurios buvo taip sunkiai įveikiamos, kad jis jų nė neskaitė.

Daug žmonių veržėsi pas Hektorą ne tik todėl, kad jis panėšėjo į tikrą psichiatrą, bet ir todėl, kad jis, kaip ir visi geri gydytojai, žinojo paslaptį, kurios neišmoksi universitete, - jis iš tikrųjų domėjosi žmonėmis.

Kai žmogus pas psichiatrą ateina pirmą kartą, dažnai jaučiasi sutrikęs. Bijo būti palaikytas bepročiu, net jei žino, kad psichiatras ne naujokas. Arba būgštauja, kad jo atvejis gydytojui pasirodys nelabai rimtas ir jam bus pasiūlyta apsilankyti pas kitą. Bet kadangi susitaria iš anksto ir jau atvyksta, ryžtasi papasakoti apie savo įkyrias manijas, keistokas mintis, kurios lenda į galvą ir apie kurias jis iki šiol niekam nebuvo pasakojęs, nors nuo tų minčių labai kenčia, apie didelę baimę ar juodą liūdesį, kliudančius gyventi. Nors bijo, kad nesugebės tinkamai papasakoti ir pasirodys įkyrus. Ir iš tikrųjų kartais psichiatras atrodo nuobodžiaujantis ar pavargęs. Jei anksčiau nesilankei pas psichiatrą, gali net suabejoti, ar jis tavęs klausosi.

Bet Hektorui beveik niekada taip nenutikdavo: jis žiūrėdavo į žmones, kai jie pasakodavo savo istorijas, juos drąsindamas linkčiodavo galvą, tyliai murmėdavo „hmm... hmm", sukiodavo ūselius, kartais net tardavo: „Neskubėkite, paaiškinkite man. Nelabai supratau." Žmonės jausdavo, kad Hektoras iš tikrųjų klausosi, ką jie pasakoja, ir kad tos istorijos jam įdomios, išskyrus tas dienas, kai jis būdavo labai pavargęs.

Todėl ir sugrįždavo pas jį, lankydavosi dažnai, rekomenduodavo draugams, papasakodavo apie jį savo šeimos gydytojui, o šis atsiųsdavo Hektorui naujų pacientų. Netrukus Hektoras ištisas dienas klausydavosi žmonių, net ėmė mokėti daug mokesčių, nors už savo konsultacijas prašydavo ne kažin kiek. (Mama jam vis primindavo, kad turėtų imti daugiau, tačiau jis varžėsi kelti kainą.)

Už konsultacijas jis ėmė mažiau nei, pavyzdžiui, ponia Irina, gana garsi aiškiaregė. Beje, ji jam sakydavo:

- Gydytojau, jūs turėtumėte kelti kainą.

- Na, man tai jau sakė, - atsakydavo Hektoras.

- Kalbu su jumis kaip motina, gydytojau, aš regiu, kas jums būtų naudinga.

- Beje, ar pagerėjo jūsų regėjimai?

Turime pasakyti, kad ir ponia Irina apsilankė pas Hektorą, nes vis dažniau nenuspėdavo ateities. Ji labai sielvartavo dėl vieno dingusio pono ir nuo tada nieko nebesugebėjo nuspėti. Tačiau buvo apsukri, ir jai pavykdavo sudominti klientus. O kadangi dar buvo ir gana garbinga, nesmagiai jautėsi, kad nebegali numatyti ateities kaip anksčiau. Tad Hektoras išrašė jai vaistų, skirtų pernelyg liūdintiems žmonėms, ir jos regėjimai pasidarė aiškesni.

Hektoras nežinojo, ką ir manyti.

Jam paprasčiausiai sekėsi, ir ne tik todėl, kad mokėjo išklausyti žmones. Jis puikiai išmanė savo profesijos gudrybes.

Pirmiausia jis mokėjo atsakyti į klausimą klausimu. Pavyzdžiui, kai kas nors jo paklausdavo: „Gydytojau, ar aš pasveiksiu?", atsakydavo: „Ką turite galvoje sakydamas „pasveiksiu"?" Tada žmonės susimąstydavo apie savo atvejį - taip Hektoras padėdavo jiems patiems ieškoti būdų, kaip pasveikti.

Be to, jis gerai išmanė vaistus. Psichiatrijoje tai gana paprasta, nes išrašyti galima tik keturių pagrindinių grupių vaistų: tų, kurie skiriami, kai užvaldo beribis liūdesys, - antidepresantų; tų, kurie skiriami, kai apima neįveikiama baimė, - anksiolitikų; tų, kurie skiriami, kai apninka įkyrios mintys arba girdimi balsai, - neuroleptikų; ir dar yra vaistų, reguliuojančių nuotaikų kaitą - kai džiaugsmas pernelyg didelis, o liūdesys itin stiprus. Iš tikrųjų viskas gerokai sudėtingiau, nes kiekviena vaistų grupė turi mažiausiai dešimt skirtingų pogrupių su jiems sugalvotais juokingais pavadinimais, o psichiatras privalo parinkti tokius vaistus, kurie geriausiai tiktų. Vaistai šiek tiek panašūs į desertus - ne visi tuos pačius mėgsta.

O jeigu vaistų nepakakdavo arba žmonėms jų paprasčiausiai nereikėdavo, Hektoras taikydavo dar vieną būdą jiems padėti - psichoterapiją. Žodis sudėtingas, bet jo esmė paprasta: žmones reikia išklausyti ir su jais kalbėtis. Dėmesio! Kalbėtis ne taip, kaip įprasta gyvenime, o pasirenkant tam tikrus metodus. Ir vaistų, ir psichoterapijų yra įvairių, kai kurias išrado seniai mirę žmonės. Hektoras mokėsi psichoterapijos, grindžiamos metodu, kurį sukūrė šiandien dar gyvi, bet jau gerokai pagyvenę žmonės. Tai metodas, kai psichiatras kalbasi su savo pacientu, juk žmonėms kalbėtis labai patinka, mat kartais jie susiduria su psichiatrais, kurie su jais beveik nesikalba, ir tai pacientams tikrai nepriimtina.

Psichoterapija su ponia Irina Hektorui sekėsi prastokai, nes ji prabildavo pirma, jam dar nespėjus užduoti klausimo:

- Gydytojau, žinau, ko norite manęs paklausti.

Blogiausia, kad dažnai (ne visada) ji būdavo teisi.

Taigi profesijos gudrybės, vaistai, psichoterapija ir gebėjimas iš tiesų domėtis žmonėmis padėjo Hektorui tapti gana geru psichiatru - jis, pavyzdžiui, pasiekdavo tokių pat rezultatų kaip geras kardiologas; vienus pacientus išgydydavo visiškai, kitus tiek, kad jie galėtų gerai jaustis, jei kiekvieną dieną gers vaistus ir retkarčiais ateis su juo pasikalbėti; pagaliau kai kuriems tegalėjo padėti kęsti ligą ir stengtis, kad ji nepasunkėtų.

Ir vis dėlto Hektorą kamavo rūpestis.

Jį kamavo rūpestis, nes buvo akivaizdu, kad jam nepavyksta padaryti žmonių laimingų.