Kaip gyveni, Silva

"Vos išėjusi pro Vilniaus apygardos teismo duris Silva suprato, kad iki vakaro iš kiemo neišvažiuos - kol tvarkė reikalus, jį tirštai pristatė automobilių. Silva ne iš karto rado savąjį - rytą nė nepastebėjo, kad paliko automobilį kiemo pakrašty prie žydinčios kiniškos slyvaitės. Lietus jį visą aplipdė žiedlapiais ir atrodė, kad jis pats drovisi savo romantiškos išvaizdos. Silvai kilo noras pasakyti tam negyvam padarui ką nors mielo, ji brūkštelėjo delnu per priekinį stiklą. „Matai, seni, vypsai čia išsiviepęs, o man reikės pėsčiai vaikščioti per lietų."

Juodais liepų kamienais tekėjo vanduo. Jaunučiukai vos prasprogę lapeliai dar nepridengė medžių nuogumo. Kaip gera eiti po liepomis, lyg nebūtų prabėgę šitiek metų, lyg Silva ką tik būtų atvažiavusi į Vilnių mokytis ir kartu su liepomis, savo vienmetėmis draugėmis, dabar lauktų likimo dovanų. Tam ir duota žmogui atmintis, kad galėtų sugrįžti mintimis į buvusį laiką ir išgyventi jį dar kartą.

Gera jaustis jaunai, kai po tomis pačiomis liepomis dabar vaikšto tavo suaugę vaikai. Ne, Živilė dar maža. Šiandien ji sirguliuoja, liko namie ir dabar žiūri į lietų užsilipusi ant palangės ir prispaudusi nosį prie stiklo. Jurga, aišku, užmiršo skėtį ir lietaus lašai nuo plaukų teka veidu, o ją dėl to tik juokas ima. Gediminas eina per lietų užsisvajojęs, nė nepastebi, kad lyja. O štai Milda, jos didžioji, ateina priešais gatve, šypsosi. "Mama, ar nežinai, kas apsodino Vilnių liepomis?"

Knyga "Kaip gyveni, Silva" - pirmasis Vilės Vėl romanas, kuriame pasakojama šiuolaikinės moters gyvenimo istorija ir trijų jos išaugintų vaikų istorijos. Tai drąsus šiuolaikinis kūrinys apie meilę, nemeilę, skirtingų kartų bendravimą, žmonių santykius ir viską, kas iš to išeina.

 „Rašyti būtina pradėti jaunystėje. Tada esi imlesnis, jaunam lengviau ištobulinti rašymo stilių, įgyti kūrybinių įgūdžių. Manau, man pasisekė, kad daugiau nei trisdešimt metų dirbu mokytoja, be to, esu mama ir močiutė. Taigi nuolat tenka bendrauti su vaikais, pažinti juos. Esu įsitikinusi, kad vis dėlto ne amžius suaugusiuosius atskiria nuo vaikų. Kur kas labiau – nenoras juos suprasti, vaikų rūpesčių nuvertinimas, galiausiai nesugebėjimas skirti jiems laiko.

Pirmąją savo knygą parašiau būdama jau nebe jauna. Troškimas kurti širdyje kirbėjo daug anksčiau, bet lietuvių literatūrą studijavau kartu su daug talentingų rašančių žmonių. Tikriausiai būtent savęs lyginimas su jais, baimė apsijuokti ir buvo viena iš mano delsimo priežasčių. Be to, atpažinti gerą kūrinį – mano specialybė. Pagalvojus, kaip besistengtum, vis tiek neprilygsi geriausiems pasaulio kūriniams, nusvyra rankos. Rašyti pradėjau pajutusi, kad man nebesvarbu, kaip atrodysiu tarp kitų kūrėjų. Kurti vertė jausmas, o gal iliuzija, kad turiu ką pasakyti“.

Vilė Vėl