Kai ilsis angelai

"Viduramžių teologai rimtai svarstė, kiek angelų galėtų sutilpti ant adatos smaigalio, tačiau vieningo atsakymo taip ir nerado. Iki šiol apie angelus nieko tiksliai nežinoma.

Kalbama, kad jie moka skraidyti. Ir tikriausiai turi sparnus. Bet ar angelai turi kojas? Ar galima teigti: „Angelai nusivarė nuo kojų"? Ar reiktų sakyti: „Angelai nusivarė nuo sparnų"?"

Šią knygą "Kai ilsis angelai" būtinai privalo perskaityti ir paaugliai, ir suaugusieji.

Paaugliai – dėl to, kad suprastų, jog jie yra žmonės kaip ir visi kiti. Niekas nemylės jų vien todėl, kad yra šiek tiek jaunesni. Jie gali džiuginti, linksminti, erzinti, pykinti kaip ir kiti. Suaugusieji – dėl to, kad knyga atskleidžia labai svarbų dalyką apie vaikus: vaikas yra unikalus kaip kiekvienas žmogus.

„Kai ilsis angelai“ nepaliks abejingų skaitytojų – nei paauglių, kuriems knyga skirta, nei jų tėvų ir ypač mokytojų, nes veiksmas vyksta dažniausiai klasėje. Bet sprendžiamos problemos – ne tik „mokyklinės“.


"Pasak senelio, mano senelė buvo labai išmintingas žmogus. Ne šiaip išmintingas - net savotiškai didis. Todėl nesutikti su jos požiūriu į gyvenimą - senelis tai rodė visa savo esybe - būtų paprasčiausiai kvaila... Ypač dabar, kai ji mirusi.

O senelė manė: svarbiausia žmogui - jo vidinė ašis. Toji ašis - tai jo asmenybės ramstis, kaip stuburas - kūno ramstis. Jo neįmanoma pamatyti ar apčiuopti. Bet jei žmogus jo neturi - iškart aišku. O jeigu toji ašis buvo, bet sulūžo, vidinis žmogus subyra į gabalus. Išorėje jis tarsi nepasikeitęs, o viduje - vieni griuvėsiai. Mokytoja privalo atsargiai elgtis su vaikų ašimis, manė senelis ir senelė. Bet kaip tai patikrinti?"


Ketvirtokė Alina, kurios vardu parašyta knyga, neturi tėčio. Ir jos draugės Natašos tėvas paliko šeimą. Jų sielos, anot mokytojos Marsemos, „perplėštos pusiau“. Tačiau tai praeina, užgyja, ir galima viską ištaisyti. Ir pirmiausia vaikų sielas „taisyti“ bando ši mokytoja – savo kūrybingais ir netradiciniais auklėjimo bei mokymo metodais. Jos vaikai – patys paprasčiausi, gyvenantys greta. Vienas yra iš išsiskyrusios šeimos, kitam – atvirkščiai – viskas gerai, trečias pagyrūnas, ketvirtas įžūlus, penktas vagia iš mokytojos piniginės, bet visiems pasisekė – jiems teko jautri ir suprantanti mokytoja. Jie rado raktą į mokyklos lobių skrynią, pravėrė nematomas duris.


"Apie vaikų meilę beveik nieko nežinoma. Tuo jie skiriasi nuo suaugusiųjų, kurių smegenyse mokslininkai anksčiau ar vėliau ką nors atras.

Suprantama, vaikai turi mylėti savo pirmąją mokytoją. Tai įstatymas. Net ir tiems, kurių charakteriai nesutinka su mokytojos. Dar vaikai myli mamą ir tėtį. Juos myli iš pat pradžių, iki viso to, kas įvyks vėliau. Iki sužinos apie kokius nors įstatymus. Tačiau aš neturėjau tėčio. Ir jei tėčio nėra, kas įvyksta su jo meilės dalimi? Su ta dalimi, kuri jam skirta. Niekas nežino. Kartą paklausiau mamos, ar būna, kad vaikai įsimyli. Kai jie mokosi trečioje klasėje. Arba ketvirtoje. Mamai klausimas nepatiko. Ji pasakė, kad tai kvaila tema. Bet seneliui atrodė kitaip."



Už šią knygą "Kai ilsis angelai" autorė pelnė Rusijos nacionalinę vaikų literatūros premiją ir daug kitų apdovanojimų.


Iš rusų kalbos vertė Virginija Genienė