Kai dingo balandžiai

Imkite kiek lenda, - kalbėjo jis, - tai Sovietų Sąjungos iš žmonių konfiskuoti rubliai.

Kapitonas jau buvo tapęs legenda, aš tam nebūčiau tikęs, nenorėjau būti didvyriu. Ar tai silpnybė? Ar buvau visa galva geresnis už Edgarą?

Rozalija būtų didžiavusis bendromis nuotraukomis - ir darytomis mokymų saloje, ir su Žaliojo Kapitono vyrais. Vis dėlto neketinau kartoti kapitono klaidos, todėl ir Rozalijos nuotrauką sudraskiau į skutelius, nors ir nenoriais pirštais. Rozalijos žvilgsnis guosdavo mane ne vieną beviltiškumo akimirką, ir jeigu mano gyvybė gyslomis nutekėtų žemėn, man reikėtų jos nuotraukos, jos jau dabar reikia, man reikėjo jos žvilgsnio, kai traukėm per akmenis ir samanas, ir aš buvau palikęs kovojančius brolius. Paskui mane kėblinantis Edgaras nė karto nebuvo prisiminęs savo žmonos. Kai atėjo pirtin, kur laukiau kelionės į Suomiją, jis paaiškino, kad šiukštu nevalia kam nors prasitarti, esą jis grįžta tėviškėn. Dezertyro rūpestis buvo suprantamas, visi žinojo, kokie silpni jo motinos nervai. Tačiau niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad būčiau įstengęs šitaip pasielgti - neduoti Rozalijai jokio gyvybės ženklo. Girdėjau Edgarą, šnopuojantį man už nugaros, ir negalėjau suvokti, kodėl jis norėjo, kad jo žmona tikėtų jį vis tebesant mobilizuotą į Raudonosios armijos gretas. Aš troškau kuo greičiau pas Rozaliją, Edgaras nė žodeliu neužsiminė apie susitikimą su žmona. Jau ėmiau įtarinėti, kad jis nori pabėgti nuo savo žmonos, buvo radęs naują mylimąją, galbūt Helsinkyje. Edgaras dažnai turėjo ten reikalų, vis trynėsi po "Klaus Kurki" restoraną. O mano įtarimams prieštaravo tai, kad jokia moteris neprivertė migloti jo žvilgsnio ir degtinė jo visai netraukė, priešingai nei mus visus; apie tai visuomet bylojo jo gaivus kvapas, kai pareidavo į mūsų nakvynės vietą. Pusbrolis irgi vilkėjo mums visai veltui duotą sportinę aprangą, nors audinį ir sukirpimą nužiūrėjo patempęs lūpą. Tokiais drabužiais, aišku, negalėjai vestis damų pasivaikščioti, taip pat negalėjai jų pralinksminti už tas 20 markių, kurias kasdien gaudavome, nekalbant apie pažintį su Helsinkio viešnamiais. Dienpinigių vos pakako tabakui, puskojinėms ir kitiems būtiniems dalykams.

Kiti skersavo į mano pusbrolį keistu žvilgsniu, manė jį esant ne tokį kaip visi, ir aš jau ėmiau būgštauti, kad jis bus išsiųstas iš salos kaip netinkamas užduočiai vykdyti. Todėl po to, kai dėl atatrankos šautuvas perkirto jam antakį ir sukėlė nuolatinę šaudymo baimę, nutariau su Edgaru rimtai padirbėti. Drauge stebėjausi, kaip jis tvarkėsi tarnaudamas Raudonojoje armijoje ir kaip sugebėjo išstorėti per liemenį, vargu ar Raudonoji armija maitino jį vien lašiniais ir ragaišiu. Šiaip ar taip, Stafanio saloje pranyko grietine sotintas pilvukas, Suomijoje visa buvo kaip ant delno. Pusbroliui daug ką atleisdavo, nes jo būta plepaus. Kai Suomijos generalitetas atsiuntė mums vyrus skaityti paskaitų, pusbrolis turėjo progą pasirodyti, kaip gerai išmano raudonarmiečių antpetines juosteles, ir pademonstruoti savo puikiai nugludintą rusų kalbą; jis netgi stengėsi mokyti kitus, kaip šokti su parašiutu, nors pats nebuvo nė karto nušokęs. Vakarais triūsdavo padirbinėdamas Estijon grįžti būtinus dokumentus, man jis pakuždėjo galvojąs apie idealų būrį, kurio pagrindą sukurs čia pat, saloje. Netrukdžiau pusbroliui plepėti, skirtingai nei kiti, buvau pratęs prie savo vaikystės draugo lakios vaizduotės. Tačiau kiti klausėsi Edgaro paistalų ausis pastatę - mes turėjom gana daug laisvalaikio, tokių akimirkų, kai vaikinai galėjo stebėti kiekvieną "lotą" tarsi tai būtų pirmoji moteris pasauly. Aš šitokiom valandėlėm galvojau apie Rozaliją ir pavasarinę sėją. Birželį mus pasiekė žinios apie trėmimą. Nuo tada, kai mano tėvas praėjusiais metais buvo suimtas, nieko apie jį nebegirdėjau. Mama tuomet verkė, kad tėvas būtų turėjęs išmokt giedoti "Internacionalą", būtų turėjęs išmokti laiku nusiimti kepurę, būtų turėjęs mažiau kalbėti apie bulvių ūkius ir susikti su nacionalizmu, bet aš žinojau, kad tėvas nebūtų sugebėjęs to padaryti.